VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

„Aš nei dailininkas, nei režisierius. Mano profesija – Mazūras. Taip jau susiklostė. Nesižaviu surogatine dramaturgija vaikams. Esu dėkingas Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui, Faustui Latėnui, Mindaugui Urbaičiui ir kitiems mano kartos menininkams, kurie savo kūryba mane palaikė. Pasitaikius progai visada bandydavau kurti lėlių teatrą suaugusiems. Man tai buvo lyg šiaudas skęstančiajam. Džiaugiuosi prikalbinęs Daivą Čepauskaitę antrą kartą bristi į tą pačia upę.

Kodėl mane domina Jūratės ir Kastyčio legenda? Aš gimęs ir užaugęs Lietuvoje. Čia mano šaknys: girnos, kubilai, samčiai, mintuvai, žaginiai ir t.t. Aš kartu su KasTautu plaukiojau Šušve (tokia upė tekanti per Šiaulėnus), su broliais leisdavau aitvarus Šiaulaičių pievose. Gaudžiau tuos nesugaunamus aitvarus taip, kaip KasTautas gaudo nesugaunamą Jūratę.

Manau, kad „Lėlės“ teatras su jaunaisiais aktoriais elgiasi teisingai - nesistengia egoistiškai jų numarinti kaip menininkų. Aš tikiu, kad jie, lyg kaimo mergos ir bernai sutūpę ant žadinių, šmaikščiai papasakos Jūratės ir KasTauto istoriją be jokių taisyklių.

 Nekuriame istorinio-etnografinio spektaklio – keliame tautos šaknų problemą. Į šią lietuvišką pasaką, legendą, žiūrime naujai – stengiamės atskleisti iš kur ir kaip atsirado Jūratė ir KasTautas, kas juos privertė būti tokiais.  Taip pat ieškome vyro ir moters santykių gelmės, kurioje gimsta įstabūs dalykai, buitį paverčiantys poezija“

Vitalijus Mazūras

"Iš pirmųjų spektaklio „Jūratė ir Kastautas“ akimirkų taip ir matyti, kaip ant tvirtai suręsto žaginio kadaise užsiropšdavo basakojai vaikai drauge su Vitalijumi, vartaliojosi, tauzydavo niekus, žiūrėdami į horizontą, gaudydami vėją, nuo jūros pusės atskriejantį jūržolių kvapą, ir nenumaldomą laisvės nuojautą, kai, regis, matai kitą žemės rutulio pusę, kur tavęs laukia tikras gyvenimas..."

Konstantinas Borkovskis, "7 meno dienos"

„Sinkretinis Mazūro teatras demonstruoja nedažnai pasitaikantį pavyzdį, kuomet tai, kas lėliška ir gyva, scenoje vienas kitą papildo ir vienodai vertinga, sujungta mizansceniškai ir emocionaliai. Tiek išorinis pavidalas, tiek patikima lėlės konstrukcija ir neabejotini lėlininko animacijos įgūdžiai, kuriuos išdidina originalus meninis mąstymas ir meistro-kūrėjo patirtis, leidžia žiūrovui patirti tikrą sukrėtimą nuo panirimo į teatrinę iliuziją.“

Anna Konstantinova „Peterburgo teatrinis žurnalas“//  Nr. 4 (66), 2011