VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“: 1958 - 2021

1958 metais Balio Lukošiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus lėlių teatras 1971-aisiais gavo dabartinį pavadinimą – Vilniaus teatras „Lėlė“. 1958-ųjų spalio 27 d. buvo suvaidintas pirmasis spektaklis, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Jį režisavo ir lėles sukūrė B. Lukošius, dekoraciją – Jonas Surkevičius. B. Lukošius vadovavo teatrui iki 1969-ųjų. Trupės branduolį sudarė jo auklėtiniai iš Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo. Ilgamečiais teatro aktoriais tapo Nijolė Gailiūtė, Laima Lankauskaitė, Marija Leikauskaitė, Povilas Mockevičius, Evelina Platakytė, Algirdas Skripka ir kiti. Režisuoti B. Lukošius dažniausiai rinkosi žinomus lietuvių rašytojų kūrinius. Teatro repertuare radosi Kosto Kubilinsko „Molio Motiejukas“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Vėjo botagėlis“, Balio Sruogos „Aitvaras teisėjas“, paties B. Lukošiaus scenai pritaikyti Petro Cvirkos „Lakštingala“, Vinco Krėvės „Raganius“ ir kiti. Muziką spektakliams kūrė Konradas Kaveckas, Teisutis Makačinas, Vytautas Paltanavičius. Ankstyvuoju teatro laikotarpiu dirbusio dailininko J. Surkevičiaus ir kitų kūrėjų scenografijai ir lėlėms buvo būdingas imitacinis realizmas, o 1963 metais debiutavęs dailininkas Gintautas Žalalis pasuko dekoratyvumo, stilizavimo kryptimi.

1969–1971 ir 1979–1982 metais teatro vyriausiąja režisiere dirbo Aurelija Ragauskaitė. Jos spektakliuose (Jefimo Čepoveckio „Kicius, tetulė ir aš“, K. Kubilinsko „Uodega vedega“, Violetos Palčinskaitės „Pienės pūko miestas“, A. Ragauskaitės „Žvejai ir piratai“) lėlių veikimą papildė sąlygiška aktorių vaidyba.

Naujas, ryškus aukštesnės meninės brandos etapas „Lėlėje“ prasidėjo tada, kai garsiausius savo spektaklius čia režisavo gyvąja lėlių teatro legenda šiandien tapęs dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. Kaip lėlių teatro dailininkas, pirmuosius darbus šiame teatre jis sukūrė dar XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje. Ilgainiui ėmęsis režisūros, 1971–1979 ir 1988–1993 metais buvo tapęs „Lėlės“ meniniu vedliu – vyriausiuoju režisieriumi. V. Mazūro poetinio, asociatyvaus teatro plastikai būdingos savitai transformuotos tautodailės, ypač primityviosios skulptūros, formos, spektaklių temos ir ištarmės nepakluso tuometiniam sovietinės ideologijos diktatui.

Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios iki 1993-iųjų V. Mazūras režisavo beveik trisdešimt spektaklių, sukūrė jiems scenografiją ir lėles, taip pat buvo kone dvidešimties kitų režisierių spektaklių dailininkas. Daugelis V. Mazūro darbų tapo „Lėlės“ aukso fondu, sulaukė pripažinimo ir už Lietuvos ribų. Tai spektakliai vaikams: Sigito Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką“, „Ak, vija, pinavija“ (pagal Joną Biliūną), Antano Gudelio „Gavrošas“ (pagal Viktorą Hugo), „Kur iškeliavo milžinai“, Wilhelmo Hauffo „Špesarto smuklė“, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano „Spragtukas ir pelių karalius“, Antano A. Jonyno ir V. Mazūro „Cirkas yra cirkas“, Joachimo Knautho „Lakštingala“ (pagal Hansą Christianą Anderseną), Marcelijaus Martinaičio „Pelenų antelė“ (režisuotas kartu su Laima Lankauskaite). Žymūs ir spektakliai jaunimui ir suaugusiesiems: S. Gedos „Raudonligė“, Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“, Federico Garcia Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“, M. Martinaičio „Avinėlio teismas“, „Žemės dukra“. V. Mazūro spektakliams muziką kūrė kompozitoriai Feliksas Bajoras, Bronius Kutavičius, Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis.

8-ajame dešimtmetyje „Lėlės“ trupę papildė aktoriai Nijolė Bižanaitė, Bronė Braškytė, Aleksas Burnickas, Stanislovas Gudavičius, Janina Gudzinevičiūtė, Nijolė Indriūnaitė, Vytautas Petruškevičius ir kiti. 1979 metais teatre kūrybinį kelią pradėjo specialias lėlių teatro aktoriaus studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi Aurelija Čeredėjėvaitė, Almira Grybauskaitė, Vilius Kirkilionis, Julijus Lozoraitis, Juozas Marcinkevičius, Petras Mendeika, Algirdas Mikutis, Elvyra Piškinaitė, Ona Pučkoriūtė ir kiti. Režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Irenos Bučienės ir V. Mazūro studentai tapo atsinaujinusios trupės branduoliu.

Laima Lankauskaitė, 1982–1988 metų „Lėlės“ vyriausioji režisierė, sukūrė netradicinių formų spektaklių: operą „Mes – žvirbliukai“ (muzika Osvaldo Balakausko), šokio spektaklį „Žvėrių karnavalas“ (muzika M. Urbaičio, pagal Camille’į Saint-Saënsą), miuziklą „Kiškių sukilimas“ (muzika B. Kutavičiaus, pagal Kazį Binkį). Choreografiją šiems spektakliams kūrė Jurijus Smoriginas. L. Lankauskaitė režisavo ir Rytų lėlių teatro inspiruotą spektaklį, Gražinos Mareckaitės „Savitri – saulės dukra“ (dail. V. Mazūras). Vadovaujant L. Lankauskaitei trupę papildė aktoriai Gintautas Martinkėnas, Evaldas Mikaliūnas, Olga Pocevičiūtė, teatre pradėjo dirbti režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, režisuoti ėmė aktorius ir dailininkas Algirdas Mikutis.

Dailininko ir režisieriaus R. Driežio spektaklių ištakose – susidomėjimas tradicinio lėlių teatro formomis, įvairių lėlių rūšių išraiškos galimybėmis. „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, S. Gedos „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ (spektaklis – dedikacija profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininkui Stasiui Ušinskui), „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“, „Sigutė“ (pagal S. Nėrį), Rabindranatho Tagorės „Paštas“, Vydūno „Pasveikimas“ – vieni gražiausių kada nors „Lėlėje“ sukurtų spektaklių, ne vienas jų yra pelnęs Lietuvos ir tarptautinių festivalių apdovanojimų. R. Driežio spektakliams muziką kūrė F. Latėnas, A. Martinaitis, Šarūnas Nakas, Onutė Narbutaitė, Genovaitė Vanagaitė.

Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė yra sukūrusi scenografiją ir lėles daugeliui pastarųjų kelių dešimtmečių „Lėlės“ pastatymų. Subtilia raiška, jautrumu literatūros kūrinio stiliui išsiskyrė jos darbai spektakliuose „Apie Jonelį“ (pagal Žemaitę), Nijolės Indriūnaitės „Baltos pasakos“, Joelio Sango „Pesis ir Iliuzija“. Ne vienus metus dirbusi su skirtingais režisieriais (R. Driežiu, N. Indriūnaite, L. Lankauskaite, A. Mikučiu, A. Pociūnu), A. Bagočiūnaitė-Paukštienė pati ėmėsi režisūros. Jos spektakliai „Pasvydo“ ir „Baisiai graži pasaka“ – vizualiai išraiškingi dailininko teatro pavyzdžiai.

Aktorius Algirdas Mikutis, „Lėlėje“ pradėjęs režisuoti, savo spektakliams (Konstanto Ildefonso Gałczyńskio „Žaliojo žąsinėlio teatrui“, Jurgio Kunčino „Lukošiukui“, Justino Marcinkevičiaus „Voro vestuvėms“, „Pasakai apie vėžliuką“ (pagal Žanį Gryvą) taip pat sukūrė scenografiją ir lėles. Mielai lankomi žiūrovų ir šių dienų teatro repertuare dažnai rodomi A. Mikučio režisuoti „Batuotas katinas“ (Charles’io Perrault pasakos motyvais), J. Marcinkevičiaus „Grybų karas“ (dail. A. Bagočiūnaitė Paukštienė), Sigito Siudikos „Princesė ir kiauliaganys“ (dail. Neringa Keršulytė), „Trys paršiukai“ (dail. A. Bagočiūnaitė-Paukštienė).

Aktorė Nijolė Indriūnaitė parašė poetinių pjesių pagal Charles’io Perrault, H. Ch. Anderseno ir Annos Sakse pasakas, režisavo kelis spektaklius: Šv. Kalėdų nuotaika alsuojantį šešėlių vaidinimą „Baltos pasakos“, „Gėlių istorijos“, „Pelenė“, „Sniego karalienė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

1993–2000 metais teatrui vadovavo Aktorių taryba, 2000- 2019 metais – aktorius Juozas Marcinkevičius. „Lėlės“ trupę papildė aktoriai Dalius Butkus, Irmantas Jankaitis (jis yra ir keleto „Lėlės“ spektaklių kompozitorius), Sigita Mikalauskaitė (ji sukūrė choreografiją daugeliui spektaklių), Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas ir kiti. Spektaklius „Lėlėje“ taip pat režisavo Irma Balakauskaitė, Irena Bučienė, Donaldas Duškinas, Evaldas Jaras, Vytautas V. Landsbergis, Algimantas Pociūnas, muziką spektakliams kūrė Olegas Ditkovskis, Alvydas Jegelevičius, Andrius Kulikauskas, Linas Rimša.

2001 metais „Lėlėje“ debiutavusi dailininkė Julija Skuratova sukūrė savitos stilistikos scenografiją spektakliams: Katos Csáto „Senelės pasaka“, Jukio Mišimos „Panelė Chan“, Anatolijaus Pogorelskio „Juodoji višta“. Itin sėkmingu spektakliu tarptautinėje erdvėje tapo juvelyriško rankų darbo ir kameriškos dvasios jos pačios režisuotas spektaklis pagal N. Indriūnaitės pjesę „Muzikinė dėžutė“.

2003 metais „Lėlėje“ debiutavo dailininkė N. Keršulytė. Ji sukūrė spektaklių vaikams „Merė Popins“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ scenografiją. Savitą braižą „Lėlės“ repertuare įgavo N. Keršulytės ir režisuoti pradėjusio aktoriaus Rolando Kazlo kūryba – dramos spektakliai suaugusiesiems „Atrask mane“, „Geležis ir sidabras“ (pagal Vlado Šimkaus eiles), „Ne pagal šio pasaulio madą“ (Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos motyvais).

2010 metais „Lėlės“ trupę papildė specialiai lėlių teatrui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio parengtas aktorių kursas: Karolis Algimantas Butvidas, Šarūnas Datenis, Indrė Liutkevičiūtė, Imantas Precas, Asta Stankūnaitė, Dainius Tarutis, Jūratė Trimakaitė, Edita Zėčiūtė. 2009–2011 metais „Lėlės“ meno vadovu buvo ir jaunųjų aktorių įtraukimu į kūrybinius teatro procesus rūpinosi A. Mikutis, 2012 - 2019 metais meno vadovo pareigas ėjo, o nuo 2019 metų Teatro vadovas - teatrologas Vilmantas Juškėnas.

Pastarąjį dešimtmetį spektaklius „Lėlėje“ kūrė tiek ilgamečiai teatro lėlininkai, tiek kviestiniai menininkai – režisieriai Ana Ivanova-Brašinskaja, Agnius Jankevičius, R. Kazlas, Gintaras Varnas, dailininkai Marius Jonutis, Laura Luišaitytė, Renata Valčik ir kiti. Debiutavo jaunosios kartos režisieriai Olga Lapina, Gintarė Radvilavičiūtė, Ainis Storpirštis, J. Trimakaitė, Karolis Vilkas, Žilvinas Vingelis, Mikas Žukauskas, dailininkai Antanas Dubra, Romanas Dūda, Cerice Guyon, Ieva Šimukonytė, kompozitoriai Arturas Bumšteinas, Vytautas Leistrumas, Rita Mačiliūnaitė ir kiti.

Aktorius Š. Datenis taip pat yra kelių spektaklių vaikams „Lėlėje“ scenarijaus autorius ir režisierius. Stilistikos įvairove, jaunų menininkų kūrybiniais ieškojimais išsiskiria jo „Evoliucija“, „Čia buvo / čia nėra“, „Pinokis“, „Čipolinas“ (dail. A. Dubra).

Šiame etape „Lėlės“ repertuare radosi daugiau spektaklių suaugusiesiems, pagal autorinius jaunosios kartos režisierių tekstus sukurtų darbų. Scenografijos sprendimais, autorinio teatro nostalgija išsiskyrė V. Mazūro „Eglė žalčių karalienė“, „Privati valda“ (pagal M. Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“), „Jūratė ir KasTautas“ (pagal Jūratės ir Kastyčio legendą), „Spragtukas“ (pagal E. T. A. Hoffmaną).

Teatro repertuare ryškiai suskambo, apdovanojimų ir tarptautinio dėmesio sulaukė G. Varno ir J. Skuratovos kūriniai suaugusiųjų publikai – Claudio Monteverdi madrigalinių operų diptikas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ (spektaklio prodiuseris – viešoji įstaiga „Bancheto Musicalle“), Guillaume’o Appolinaire’o „Teiresijo krūtys“, taip pat Ray’aus Bradbury’io kūrybos inspiruotas J. Skuratovos ir režisierės A. Ivanovos-Brašinskajos vizualinio teatro spektaklis „Meteo“. Itin sėkmingu Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje tapo G. Radvilavičiūtės sukurtas lėlių, kaukių ir judesio spektaklis suaugusiesiems – E. T. A. Hoffmano „Smėlio žmogus“.

Dažnai gastroliuojanti užsienyje (aplankiusi daugelį Europos šalių, buvusi Afrikoje, Azijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose) „Lėlė“ sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – ne vienas Grand Prix. 2001 metais „Lėlė“ tapo Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ, 2004 metais – Tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA nare.

Ilgą laiką nuo įsikūrimo „Lėlė“ glaudėsi teatrui nepritaikytose patalpose M. K. Čiurlionio gatvėje. Tik 1975 metais trupė galėjo įsikelti į restauruotą XVIII a. pastatą – buvusius didikų Oginskių rūmus Senamiestyje, Arklių gatvėje. 1992 metais šių rūmų rūsiuose buvo įrengta Mažoji salė, 2018 metais įkurta Palėpės salė.

1992 metais atidarius Mažąją salę, planuota šalia įsteigti muziejų, pradėta kaupti lėlių kolekcija. Tais pačiais metais „Lėlė“ surengė pirmąją lėlių parodą Lietuvos technikos bibliotekoje, Vilniuje. 2000 metais J. Marcinkevičiaus iniciatyva buvo pradėtos rengti patalpos muziejui. Gyvasis lėlių muziejus duris atvėrė 2006 metų gegužės 6-ąją, minint Lietuvos profesionalaus lėlių teatro 70-metį (ekspozicijos autoriai – R. Driežis ir A. Bagočiūnaitė-Paukštienė). Jame saugomi ir eksponuojami nebevaidinamų „Lėlės“ spektaklių scenografijos fragmentai, lėlės ir kaukės, kuriuos gamino B. Lukošius, G. Žalalis, V. Mazūras, R. Driežis, G. Radvilavičiūtė; meistrai Vytautas Jančiauskas, Kęstutis Musteikis, Alis Šalkauskas, Lijana Janavičienė, Ligita Skukauskaitė, Virginija Pajarskienė, Martynas Lukošius ir kiti.

Be nuolatinės ekspozicijos, kurią lankytojams pristato profesionalūs lėlininkai, muziejus rengia temines parodas, seminarus, edukacines programas, atlieka ekspedicinę veiklą, skelbia publikacijas lėlių teatro istorijos klausimais kultūrinėje spaudoje, rūpinasi spektaklių vaizdo ir garso įrašų, proginių plakatų, brošiūrų, archyvinių aplankų parengimu ir leidyba, dalyvauja kitų institucijų parodose.

Gyvasis lėlių muziejus yra surengęs reikšmingų parodų Juozas Art galerijoje, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Parnu galerijoje Villa Artis (Estija), Trakų istorijos muziejaus salos pilyje, Vilniaus knygų mugėje. Nuo 2015 metų muziejaus veiklą „Lėlė“ plačiai pristato Lietuvos regionuose. Anykščių, Dusetų, Pakruojo, Šalčininkų, Švenčionių, Visagino, Zarasų kultūros centruose įgyvendinant kultūrinį – edukacinį projektą „Diena su lėle“ buvo surengtos lėlių teatro scenografijos parodos, kūrybinės lėlių gamybos dirbtuvės. Gyvasis lėlių muziejus taip pat yra surengęs švietėjiškų renginių, mokslinių konferencijų: 2008 metais bendradarbiaujant su Kultūros, filosofijos ir meno institutu surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“, 2018 metais minint Lietuvos profesionalaus lėlių teatro įkūrimo 80-metį Pakruojyje organizuota mokslinė konferencija Stasio Ušinsko kūrybai apžvelgti.