Kai susikalbėti su žmonėmis tampa perdaug sunku, kai šykštumas, pavydas, apkalbos ir kitokios bjaurastys apkartina gyvenimą, gera nuo jų pabėgti ir pamatyti, kad esama ir kitų gyvų būtybių, kurioms tokios ydos išvis nepažįstamos. O gal net pabandyti suprasti tų būtybių kalbą? Daktaras Dolitlis pasielgė dar radikaliau – metė gydęs išlepusius ir nedėkingus savo miestelio žmones, o visą talentą ir širdį atidavė pagalbos reikalingiems gyvulėliams. Ir neliko nuviltas.
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje šitą istoriją pasakoja guviais vaidintojais tapę aktoriai. Pasitelkę kaukių teatro priemones, kūrėjai scenoje meistriškai įkūnija daktarą Joną Dolitlį, jo seserį praktiškąją Sarą Dolitlytę, miestelio „grietinėlės“ atstovę Klarą, papūgą Polineziją, grožiui neabejingą kumelę Ferdinandą, Storąją ir Plonąją damas su šuneliais, paslaptingąjį Afrikos gyvūną Stumk Trauk ir dar ne vieną kadaise Hugh Loftingo (jis gyveno 1886 – 1947) sukurtą personažą.
Į Lietuvą jie atkeliavo dar tarpukariu per rašytojo ir vertėjo Prano Mašioto knygynėlį – pirmosios knygos apie daktarą Dolitlį išverstos 1929 metais. Nors R. Driežio pasirinkta pjesė (ją parašė Augustinas Gricius) sukurta jau mūsų laikais, originalias Loftingo knygų iliustracijas atgaivinanti scenografija, kostiumai ir lėlės, o ypač spektaklio leitmotyvu tapusi Konrado Kavecko daina „Susitikt tave norėčiau vėlei“ atvirai atskleidžia švelnią spektaklio kūrėjų nostalgiją praeičiai, praėjusioms gyvenimo ir teatro formoms.
Daktaro Dolitlio vardas turėtų būti žinomas Jūsų tėveliams, seneliams ir net proseneliams. Mat garsus, darbštus matematikos mokytojas, vaikų literatūros kūrėjas ir vertėjas Pranas Mašiotas (1863 – 1940) knygą apie Dolitlį į lietuvių kalbą išvertė seniai seniai – 1929 metais. Ir ne vieną knygą, o net kelias. Nuo tada Dolitlis ir išgarsėjo Lietuvoje. Kai kas mano, jog su tuo daktaru susijęs ir pirmasis profesionalaus lietuviško lėlių teatro spektaklis „Silvestras Dūdelė“, pastatytas 1936-aisiais. Išties, Silvestrą Dūdelę ir Dolitlį sieja meilė gyvūnams. O štai dabar lėlių teatre matysite PATĮ DOLITLĮ!
Bet Jums turbūt rūpi, kaip, kur ir kada tas Dolitlis apskritai atsirado? Istorija gana įdomi. Knygų apie Dolitlį autorius – Anglijoje gimęs, bet vėliau Amerikoje įsikūręs rašytojas Hju Loftingas (Hugh Lofting), gyvenęs 1886 – 1947 m. Pasakojama, jog vaikystėje jis labai mylėjęs gyvūnėlius, skalbinių spintoje net buvo įkūręs nedidelį zoologijos sodą... Vėliau Loftingui teko dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare. Matydamas mūšio lauke sužeistus arklius jis esą pagalvojęs: reiktų ir jiems įsteigti ligoninę... Bet tada turėtume mokėti arklių kalbą.
Nuo tos minties viskas ir prasidėjo. Rašydamas laiškus savo mylimiems vaikams, Loftingas ėmė pasakoti apie gyvūnų daktarą Dolitlį. Tie pasakojimai visiems nepaprastai patiko, ir kai tėvelis 1917 metais grįžo iš karo, jis buvo prikalbintas laiškus paversti knyga. Toji knyga pasirodė 1922 metais. Iš viso apie Dolitlį sukurta dvylika knygų, kelios išėjo jau po rašytojo mirties.
Taigi, dabar Dolitlis visame pasaulyje garsus tuo, kad mokėjo gyvūnų kalbą. Tradicinėse pasakose gyvūnai kalba žmonių kalba, o štai su Dolitliu – atvirkščiai. Knygose pasakojam, kaip su savo globotiniais Dolitlis apkeliauja įvairias šalis (net Mėnulyje atsiduria), patiria daug nuotykių. Jei susidomėsite, galėsite paskaityti – knygos apie Dolitlį Lietuvoje dabar leidžiamos iš naujo.
Dolitlis be galo patiko kitam garsiam vaikų rašytojui – Kornejui Čiukovskiui (1882 – 1969). Jis Dolitlį pavadino Aiskauda ir kai kuriuos jo nuotykius perpasakojo rusų kalba. Štai kiek įdomybių!
Kadangi dauguma iš Jūsų – o gal net visi – irgi mylite gyvūnėlius, daktaras Dolitlis turėtų Jums labai patikti...
Kęstutis Urba
