Tai – lėlių marionečių pusvalandžio trukmės spektaklis, vaidinamas teatro „Lėlė“ mažojoje salėje. Muziką jam parašė kompozitorius Faustas Latėnas. Šis spektaklis, kaip įprasta, patinka visiems – ir mažyliams, ir jų tėveliams.Ypač gerai šis vaidinimas tinka, jeigu Jūsų mažylis atėjo į teatrą pirmą kartą.
Pasaką apie mažą mergaitę su raudona kepuraite, kaip žinoma, sukūrė garsus prancūzų pasakorius Šarlis Pero (1628-1703). Taip pat visiems žinoma, kad piktasis Vilkas šioje pasakoje praryja ir mergaitę, ir jos senelę, ir kad ši istorija vis tiek turi laimingą pabaigą. O galbūt vaikai apskritai nenori, kad Vilkas būtų toks žiaurus, ir kad jis prarytų geruosius pasakos veikėjus?
Teatro „Lėlė“ artistai Elvyra Piškinaitė ir Juozas Marcinkevičius nutarė pamėginti suvaidinti kitokią istoriją apie Raudonkepurę ir Vilką. Drauge su šio vaidinimo dailininku ir režisieriumi, garsiu Lietuvos lėlininku Vitalijumi Mazūru 1993 metais jie pamėgino sukurti tokią pasaką apie Raudonkepurę, kurioje laiminga ne tik pabaiga, bet ir vidurys, t.y. nėra jokių žiaurumų, niekas nieko neryja ir nieko nereikia vaduoti iš Vilko pilvo. Tačiau prieš pakeisdami šą garsią istoriją, aktoriai nutarė pasitarti su vaikais, ką jiems daryti. Ir čia visai netikėtai atsitiko taip... Na, kas iš tikrųjų įvyksta šame spektaklyje ir kur dingsta Vilkas, galima sužinoti, tik pažiūrėjjus šį vadinimą.
Šio spektaklio vyksmas vyksta... didžiulėje spintoje, kurioje gyvena ir Raudonkepurė, ir jos Mamytė, ir Senelė, ir Medkirtys. Virš spintos sukasi karuselė įsimylėjėliams, o spintos stalčiuose – vieta visokiems niekadėjams.
