Spektaklis pasakoja apie Žmogų, pasimetusį tarp fantazijų ir realybės, apie sielą, nykstančią dėl egoizmo, netikėjimo, abejonės. Tai taip pat apie balansavimą ties beprotybės riba, „susitikimą su kiekvieno mūmyse slypinčiu fantomu – šešėline, nematoma asmenybės puse – kurio artima giminystė ir didžiulis poveikis arba nusviedžia į pragarą, arba iškelia į dangų,“ ‒ sako spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė.
Vizualiai išraiškingame spektaklyje pasitelkiamas šviesos ir šešėlių žaismas, o fantastikos ir grotesko elementai žadina giliausius vaizduotės klodus.
„Šiame kūrybiniame etape mane domina lėlės ir aktoriaus transformacija, susidvejinimas, dvilypumas... tai yra magiškiausias nejaukumą keliantis dalykas – abejonė, ar gyva esybė yra gyva, ir, priešingai, ar negyvas daiktas vis dėlto nėra gyvas.“ (Rež. G. Radvilavičiūtė)
