Vokiečių romantiko Ernsto Teodoro Amadėjaus Hoffmano pasaka „Spragtukas ir pelių karalius“ – vaikų literatūros klasika, nuolat sugrįžtanti į Lietuvos teatrų scenas vis nauju pavidalu. Lėlių teatre ši pasaka yra tapusi kone chrestomatine kūrėjams medžiaga. Tai lėmė ne tik pasakos vaizdingumas, vaikų ir tėvų santykių problematika, bet ir kūrinyje tiesiogiai plėtojami lėlių teatro motyvai – atgyjančių žaislų ir lėlių įvaizdžiai.
Spektaklio režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras „Spragtuką ir pelių karalių“ statė Vilniaus „Lėlės“, Panevėžio lėlių vežimo, Liepojos dramos teatruose. Pasak režisieriaus, „daugiasluoksniai pasakos prasminiai klodai, vaizdinga kūrinio autoriaus kalba ir vaikų kūrybiškumo temą akcentuojanti fabula suteikia teatro kūrėjui neaprėpiamos fantazijos galimybę. Todėl nenuostabu, kad Hoffmano pasaka vis išgyvena laiko išbandymus ir nuolat skatina gilintis į jau plėtotas temas, ieškoti naujų raiškos būdų. „Spragtuko ir pelių karaliaus“ pasaulis kupinas fantazijos, kūrybiškumo, jam svetimas natūralizmas – visa tai artima lėlių teatrui“.
E.T.A. Hoffmano pasaka talpina daugelį aktualių temų. Autorius teigia vaiko teisę gyventi savo vaizduotės pasaulyje, vaizduoja neribotos vaikiškos fantazijos grožį, vaikiško žaidimo prasmę, gilinasi į mergaičių ir berniukų psichologijos niuansus, galiausiai – plėtoja amžinos kovos tarp gėrio ir blogio temą. Režisierių pasakoje ypač domina sapno motyvas, todėl nenuostabu, kad pagrindinis spektaklio veiksmas vyksta... lovoje. Pastaroji transformuojasi į vis kitas formas ir nukelia žiūrovą į skirtingas erdves, vieną nuo kitos skiriamas tiek realybės, tiek fantazijos, tiek sapno barikadų. Aktoriai vaidina tiek su lėlėmis, tiek gyvame plane, o Mazūras, scenovaizdyje naudodamas Breigelio paveikslą, kurio fone veikia ir spektaklio personažai, kuria patį tikriausią „dailininko teatrą“, panardinantį į iracionalų, tačiau sąžine ir vertybėmis besivadovaujantį pasaulį, nuklotą švelniu Kalėdų sniego sluoksniu.
