GELEŽIS IR SIDABRAS

Poezijos spektaklis pagal poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus eiles

16+

Inscenizacijos autorius ir režisierius

Rolandas KAZLAS

Dailininkė

Neringa KERŠULYTĖ

Vaidina

Rolandas KAZLAS

Dainius TARUTIS

Trukmė: 90 min.
Premjera - 2009 m. vasario 20 d.
Bilietai platinami teatro kasoje ir Bilietai.lt

Bilietai

gelezis-ir-sidabras_1471616604-67fcdd5f047854ae984817bf85d087ac_1628068046-938d1e39babee931159482bbd5b53396.jpg

img_6444_1628068597-8555019435e51632c21da8225300c8e4.JPG

img_7750_1628068926-ef0f90f48f4ad5c7a73332091355f74b.JPG

img_6403_1628068570-9f4dafcdec2c882a4420f150eab78483.JPG

img_7503_1628068623-4419491e21213a4588fdd6fb9a9e6051.JPG

img_7635_1628068871-78ea0f3f9e2dea7febfc5fe466c55423.JPG

img_7529_1628068686-e81f6707d6bea2e1bbf2fc0d3f14a743.JPG

img_7704_1628068903-e4e330d25bb28c6f2a1cd690faae2300.JPG

img_7607_1628069363-1e5b8aafb6c405044f049375e8864063.JPG

img_6337_1628068532-c19c03344f2244aee88faa74d69e95e5.JPG

„Visada maniau, jog nemėgstu poezijos, nesuprantu jos,“ sako aktorius Rolandas Kazlas, – „pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio. Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

Kelmės rajone gimęs, o nuo studijų Vilniaus universitete didžiąją gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs poetas, vertėjas, redaktorius Vladas Šimkus liko vienu mįslingiausių likimų lietuvių literatūroje. Dar mokykloje pradėjęs spausdinti savo kūrybą, būdamas 24-erių jis išleido pirmąją poezijos knygą „Gražiausia sekundė“, dar po kelerių metų publikavo eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963). O 1968-ųjų poezijos knyga „Geležis ir sidabras“ tapo įvykiu ne tik paties poeto biografijos, bet ir lietuvių poezijos mastu. Kaip ir ketvirtasis savarankiškas poeto rinkinys „Bitės pabėgėlės“ (1973), nustebinęs kolegas ir literatūros kritikus radikaliu posūkiu į ironišką kalbėjimą, skaudžiai blaivų daugybės įsišaknijusių kultūrinių mitų nuvainikavimą. Šis Vlado Šimkaus rinkinys buvo paskutinė jo originali knyga (1982 m. dar buvo išleista rinktinė „Nusileisk, dangau ant žemės“).

Kaip rašė spektaklio kūrėjus konsultavusi literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, iš geriausiu rinkiniu „Geležis ir sidabras“ (1968) „užsiimtų priešakinių to laiko lietuvių poezijos pozicijų V. Šimkus beveik nesuprantamai išėjo į potekstę, į tylą, nustojo rašyti eilėraščius. Liko tik vertėjas, aukšto rango profesionalas, ir toks pat rinktinis redaktorius. “Poetas dirbo „Jaunimo gretų“, „Literatūros ir meno“, „Švyturio“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose, vertė A. Mickevičiaus, A. Voznesenskio, A. Puškino, B. Brechto, S. Verešo, A. Čako, H. Heinės, F. Garsia Lorkos, F. Šilerio, J. V. Gėtės ir kitų poetų kūrybą, vertė Lietuvos teatrams pjeses, miuziklus, operų ir operečių libretus, tačiau originalios poezijos daugiau neberašė.

Anot V. Daujotytės, Vladas Šimkus sulaukė reto dėmesingumo iš draugų poetų ir iš kritikų, kurie jautė jo talento mastą, tačiau „kalbinamas, klausinėjamas, kodėl pats neberašo, kodėl tyli, atsakydavo paprastai: „ne visai tyliu, nemažai verčiu, juk tai irgi kūryba. Arba: nusibodo rašyti, kaip rašiau, o kaip kitaip – nebežinau... Kartais ir su skaudžia ironija: pajutau, kad neturiu talento... Talentingi rašo lengvai, o aš tiek vargstu, net skaičiuoju...“

Vis dėlto Vlado Šimkaus poezija, likusi keturiuose rinkiniuose, jos įvaizdžiai ir paveikslas žmogaus, tą poeziją sukūrusio – ta efemeriška „materija“, traukianti, kalbinanti ir (sėkmės atveju), formuojanti suvokėją, nugalėjo kelių dešimtmečių laiko trūkį ir tapo akstinu ir turiniu spektaklio, į kurį šiandien kviečia Rolandas Kazlas. Kaip sako spektaklio „Geležis ir sidabras“ autorius, tai turėtų būti „atviras pokalbis su savim ir žiūrovais apie pasirinkimą. Ir kartu – kvietimas. Tarp subirusių durklų, krūvos geležies, šaltų betonų, pilkos kasdienybės ir buhalteriškai suskaičiuotos buities ieškoti, atrasti ir pajausti paslaptingą, silpną sidabro šviesą. Kovoti už tas retas sidabrines minutes. Kartais kovojama einant į potekstę, į tylą....“

Recenzijos

Rasa Vasinauskaitė. Geležis ir sidabras. Rolandas Kazlas pakeliui į tylą // 7 meno dienos, 2009-03-09

Rolandas Kazlas turi unikalią savybę - kad ir ką jis vaidintų, patiki juo besąlygiškai. Jis imponuoja persikūnijimo meistryste, žavi improvizacijos laisve - tokia vaidybos ir tikėjimo teatrine išmone aistra, kad nenorėdamas pasiduodi jo personažo įtaigai. Nacionalinio dramos teatro scenoje rodomas dar 1998 m. Jono Vaitkaus statytas „Stepančikovo dvaras“, regis, kurtas specialiai Kazlui - jo Foma Fomyčius Opiskinas - persikūnijimo genijus. Nesvarbu, kad Opiskinas mulkina aplinkinius, bet užtat su kokiu polėkiu ir užsidegimu jis tai daro ir kokios nematomos vidinės spyruoklės užvestas jis tampa toks, kokį jį nori visi matyti. Nors iki ir po Opiskino būta įvairių vaidmenų, šis Fiodoro Dostojevskio sukurtas ir Kazlo suvaidintas „paveikslas“ regisi atskleidęs pačią jo artistinės individualybės esmę - pažinti visas kuriamo personažo briaunas, menkiausią jo charakterio atspalvį, kad scenoje jis taptų gyvas ir nevienareikšmis.

Skaitykite daugiau: www.menufaktura.lt

↗

Atsiliepimai

Jurga Mandrijauskaitė. Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”

Monospektaklį “Geležis ir sidabras” aš pavadinčiau savotiška R. Kazlo išpažintimi. Kad ji nebūtų pernelyg tiesmuka, jis prisidengia Vlado Šimkaus eilėmis ir kalba iš tikro apie tai, kas artima, išjausta, suprantama jam pačiam. Manau, tik labai tikint pasirinktu poetu, gali ryžtis vienas pats kurti spektaklį paremtą vien eilėmis. Manau, kad vienas iš esminių šiuos kūrėjus jungiančių dalykų – požiūris į meną. Jie abu nebijo prisipažinti, kad šiuolaikinis, modernus menas jiems dažnai pernelyg paviršutiniškas, pernelyg lengvai kepamas ir klaidinantis jaunus žmones, kurie mano, kad kurti tokį meną yra „jėga”. Jie abu grynuoliai, kuriantys pagal savo vertybes, net jei kartais kitiems atrodančias šiek tiek senamadiškomis.

Skaitykite daugiau: www.g-taskas.lt/ispudziai-is-rolando-kazlo-monospektaklio

↗

Apdovanojimai

2009 m. Festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ (Kaunas) apdovanojimas „Geriausias Mažosios scenos režisierius (žiūrovų ir komisijos nuomone)“ monospektaklio „Geležis ir sidabras“ režisieriui ir aktoriui R. Kazlui. ↗

Kaip mus rasti?

Bilietai

Parama teatrui

Administracija

	Funkciniai slapukai (būtini) Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės.
	Našumo slapukai Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius – tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Surinkta informacija yra visiškai anonimiška ir tiesiogiai jūsų neidentifikuoja.
	Reklaminiai slapukai Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą.