„Prisiminimai dažnai yra tik fragmentai, trumpos akimirkos ar prisilietimai, iš kurių ir susideda gyvenimo koliažas. <…> Atmintis – neliečiama žemė. Bet joje apstu vaiduoklių.“ (Edith Eger, „Pasirinkimas“)
Antrojo pasaulinio karo metais Edita Eger kartu su mama, tėvu, savo seserimi ir kitomis žydų šeimomis pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ji, baleto šokėja ir gimnastė, šoko mirties angelu vadinamam Josefui Mengelei. Tikėjimas, kad viskas, kas vyksta, yra laikina, kad netrukus ji išvys savo mylimąjį ir tėvus, padėjo Editai atrasti stiprybės ir ištverti ne tik nesuvokiamą siaubą, žiaurumą, pažeminimą, nužmoginimą, alinantį darbą, badą, ligas, Mirties kelią, bet ir gyvenimą po to: „Kai mus išvadavo, buvau tokia silpna, kad net negalėjau kalbėti, neįstengdama pajudėti, gulėjau lavonų krūvoje. Tapome laisvi, bet nežinojome, ką su savo laisve daryti.“ Abu Editos tėvai mirė dujų kameroje. Jos vaikinas buvo nužudytas likus dienai iki išvadavimo.
Reikėjo ne vienerių metų, kol Edita išmoko atleisti – ne tik kitiems, bet ir sau.
Savo unikalia patirtimi ji kviečia visus kenčiančius stoti į akistatą su traumomis ir pasirinkti laisvę iš jų ištrūkti: „Jūs negalite pakeisti to, kas nutiko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas buvo padaryta jums. Bet galite pasirinkti gyventi dabar.“
Editos Eger knygos „Pasirinkimas“ įkvėptame spektaklyje per judesį, šokį, prisiminimų nuotrupas, lėles siekiama papasakoti istoriją moters, savo akimis mačiusios nesuvokiamą žmonijos žiaurumą, ilgus metus slėpusios savyje prisiminimus ir ilgainiui supratusios, kad tikroji laisvė, tikrasis išsivadavimas iš kalėjimo įvyks tada, kai ji išdrįs sugrįžti ten, iš kur daugelis nebegrįžo...
Tai – mūsų visų istorija. Žmonių, patyrusių sunkių išgyvenimų, žmonių, negalinčių paleisti praeities vaiduoklių, žmonių, kenčiančių nuo savo pačių minčių kalėjimų, istorija.
„Ši medžiaga mane pasirinko... Kai perskaičiau „Pasirinkimą“, pagalvojau, kad tai tokia sukrečianti, įkvepianti, transformuojanti knyga... bet ar įmanoma ją perkelti į lėlių teatro sceną? Vis stūmiau nuo savęs, ieškojau kažko kito, tačiau ši knyga vis nepaleido... ir aš ją įsileidau.
Aš tęsiu savo dualumo kelionę. Ieškau gyvo ir negyvo transformacijos. Judesys, figūra ir žmogus... Scenoje skraido žmogaus atplaišos, kiautai, buvusio gyvenimo prisiminimai, kurie yra tik „fragmentai, trumpos akimirkos ar prisilietimai, iš kurių ir susideda gyvenimo koliažas“. Mes nuolat gyvename tarp jų. Jie apgaubia, trukdo, o kartais stumia pirmyn. Galvoju, kad svarbu susitikti su savo vaiduokliais, pasižiūrėti jiems į akis ir paleisti. Rinktis gyvenimą, šviesą“, – dalijasi spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.
Aušvico žiaurumus išgyvenusios herojės patirtį spektaklyje atskleidusi režisierė: ji dar gyva ir vėl stebi žmonijos krytį // „Delfi.lt“, 2022-12-31
Vilniaus „Lėlės“ teatre įvyko Gintarės Radvilavičiūtės režisuoto spektaklio suaugusiesiems „Pasirinkimas“ premjera. Spektaklis pastatytas pagal Aušvico žiaurumus išgyvenusios rašytojos Edithos Eger to paties pavadinimo knygą. Nors režisierė nebuvo įsitikinusi, kad šios knygos turinį galima perkelti į lėlių teatro sceną, nors stūmusi šią idėją nuo savęs, bet ji vis nepaleido: „E. Eger išgyveno, kad parašytų šią knygą, papasakotų apie savo išgijimą. Ji įkvepia paprastose kasdieninėse situacijose. E. Eger dar gyva ir vėl stebi žmonijos krytį, tai parodo, kokia trumpa žmonijos atmintis. Apie tai reikia kalbėti.“
Skaitykite daugiau: https://delfi.lt/
------------------------
Sigita Mikalauskaitė: „Šokis – kūno poezija“ // „literaturairmenas.lt“, 2023-07-07
Šokėja, choreografė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Sigita Mikalauskaitė šį pavasarį pelnė Šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimą už įsimintiniausią praėjusių metų kūrybinę šokio veiklą – įstabią judesio spektaklio „Pasirinkimas“ choreografiją. Šia proga su menininke kalbamės apie Edith Eger knygą „Pasirinkimas“, darbą su spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte, teatrą „Lėlė“ ir kitus Sigitos pasirinkimus.
Skaitykite daugiau: https://literaturairmenas.lt/
------------------------
↗Aušra Kaminskaitė. Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis „Pasirinkimas“ // „LRT.lt“, 2023-01-14
Perskaičiusi, kad paskutinė praėjusių metų Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera paremta Holokaustą išgyvenusios žydų balerinos patirtimis, nustebau, kad paskutiniai du Arklių gatvėje matyti spektakliai pasakojo apie žydų tautos genocidą. Keista, kad šiandien, kai kone už sienos vyksta ukrainiečių genocidas, mes žvelgiame beveik šimtmetį atgal ir grąžiname eterį kitai žmonijos tragedijai.
Skaitykite: www.lrt.lt
------------------------
Ieva Tumanovičiūtė. Atmintis virsta kūnais. „Pasirinkimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ // „7md.lt“, 2023-01-20
Naujausias Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis suagusiems „Pasirinkimas“ – visų pirma įstabus estetinis potyris: paslaptinga ir stebuklinga erdve virtusioje Didžiojoje scenoje mįslingai sklando žmonių ir manekenų kūnai, jų fragmentai, sudarydami keisčiausias jungtis, šokdami prieštaringus jausmus keliančius šokius. Viename jų vyriški torsai be galvų susijungia su aktorių kojomis, kurdami groteskiškas būtybes, virstančias siurrealiu lytiniu aktu. Šis ir daugelis kitų spektaklio vaizdinių patraukia originalumu, grožiu ir kuria nuolat kintančias, nevienareikšmes asociacijas bei prasmes.
Skaitykite: www.7md.lt
------------------------
Dovilė Zavedskaitė. Holokausto žaislai // „menufaktura.lt“, 2023-01-13
Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis „Pasirinkimas“, pristatytas Vilniaus teatre „Lėlė“, sukurtas remiantis Holokaustą išgyvenusios Editos Eger (Edith Eger) pasakojimais, pasaulį reprezentuoja kaip kūno dalių kaupyklą. Tarp susikaupusių galvų ir kojų, tarp biustų ir dilbių čia kaukia su šito pasaulio tvarka kontrastuojantis įnirtingas, intensyvus žmogiškumas.
Skaitykite: www.menufaktura.lt
------------------------
Marek Waszkiel. Gintarės Radvilavičiūtės teatras // 2024-09-21
Gintarė neabejotinai yra viena iš mūsų regiono menininkų, kurie supranta, jaučia ir įtraukiančiu būdu išnaudoja aktorių su lėlėmis buvimą scenoje. Teatriniame Lietuvos gyvename ši kūrėja dalyvauja du dešimtmečius ir jau įgijo savo stilių, išskiriantį jos meninę kūrybą. Tai, trumpai tariant, yra sceninio judesių, šokio ir aktorių veiksmų su lėlėmis derinys, todėl jis priskiriamas žanrui, kuriam įvardyti pastaruoju metu vartoju terminą animance (animants + dance, t. y. vedžiojamos lėlės ir šokis), ir jis vis dažniau matomas šiuolaikiniame lėlių teatre.
Skaitykite: www.teatraslele.lt
------------------------
Valerijus Panasiukas. Karo tragedija, suvokiama per šiuolaikinį scenos meną
Tragiški Ukrainoje įvykiai suaktualino žmogaus buvimo ekstremaliomis karo sąlygomis temą šiuolaikiniame Europos mene. O į meninę šios temos interpretaciją įtraukiami ir nūdienos, ir laiko atžvilgiu jau tolimi įvykiai (pavyzdžiui, iš Antrojo pasaulinio karo laikų).
Būtent toks yra Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pasirinkimas“ (2022–2023 m. sezono premjera). Pagal „išorinius parametrus“ jis atitinka tai, kaip tolydžio įsivaizduojamas kūrinys, kuris paprastai priskiriama scenos meno kūriniams. Iš tiesų tai gilus literatūrinės medžiagos suvokimas ir kartu emocinė išraiška, kuri kartu su „kalbinėmis priemonėmis“ priartėja prie vadinamųjų performanso praktikų, organiškai sujungiančių įvairias meninės veiklos rūšis.
Skaitykite: www.teatraslele.lt
↗
