Kavos malūnėlis – pagrindinis spektaklio veikėjas – atsiduria Pamestų daiktų prieglaudoje, kurioje nepageidaujami, nublukę, klibantys daiktai geria vaistus nuo liūdesio, nes prieglaudos direktorius Raudonbarzdis laiko juos uždaręs dėžutėse bei draudžia vaikščioti gatvėmis ir verkti. Pamestų daiktų prieglaudoje Malūnėlis įsimyli sugedusią Skėtukę ir išskrenda į Mėnulį ieškoti specialios mašinos, skirtos skėčiams taisyti. Šioje šmaikščioje, keisčiausių personažų, burtažodžių kupinoje kelionėje Malūnėlis, herojiškai stengdamasis išgelbėti Skėtukę nuo liūdesio, atranda kai ką labai paprasto ir netikėto...

Spektaklio įkvėpimu tapusi, lenkų dramaturgės Małgorzatos Sikorskos-Miszczuk scenai adaptuota žinomo lenkų poeto K. I. Gałczyńskio pasaka „Kavos malūnėlis“ žiūrovams žada ritmišką bei simboliais iškalbingą lėlių vaidinimą, kuriame lyriški ir žaismingi nuotykiai keis vieni kitus. 

Įdomu tai, jog Konstatinas Ildefonsas Gałczyńskis išgarsėjęs savo absurdo miniatiūrų ir humoreskų rinkiniu „Žaliojo žąsinėlio teatras“ (Vilniaus teatre „Lėlė“ 2010 m. pagal šį kūrinį buvo sukurtas spektaklis jaunimui),  „Kavos malūnėlį“ sukūrė gyvendamas Malūnų gatvėje, Vilniuje.

„Suprantu, kad migduku galima gimti, bet ar reikia juo būti visą gyvenimą?“ – klausia vienas mūsų istorijos herojus. Ir man atrodo, kad šis klausimas geriausiai atspindi spektaklio prasmę. Mes nesiekiame rasti atsakymų – mieliau užduodame klausimus. Mano galva, „Kavos malūnėlis“ – tai spektaklis apie savo potencialo atskleidimą. O tuo pat metu ir apie tai, kokių gydomųjų galių turi apkabinimai, kurių mums šiomis dienomis taip trūksta.” – pasakoja „Lėlės“ teatre nebe pirmą kartą kurianti (spektaklis „Raudonoji knyga“) lenkų režisierė Ewa Piotrowska.