„Žodis. Pauzė – ir viskas. Daugiau neturiu,
Ką galėčiau žodžiu pasakyti.
Tik dangus ir dangus, ir abu sidabru
Plaukuose peleniniuose švyti.“
Poetas Valdemaras Kukulas
1959–2011m.
„Kai skausmo geležis atvės,
Atverk akis dangaus ir žemės spalvai -
Lyg angelą nutolstant nuo savęs,
Regėsi amžiaus auksaspalvę galvą.“
Poetas Algirdas Verba,
Valdemaro Kukulo draugas
1941–2000m.
Spektaklio „Viskas, ko neturi“ inscenizacijos autorius ir režisierius Rolandas Kazlas:
„Viena iš poeto ir literatūros kritiko Valdemaro Kukulo knygų, kurioje jis apžvelgia, apmąsto lietuvių poeziją ir literatūrą, vadinasi „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“. Kai įsigilini į paties Valdemaro Kukulo poeziją, jo laikyseną kūryboje, pats poetas atrodo tarsi tos didžiadvasių žodžių eros sargas, dainius. Tų žodžių saugotojas, puoselėtojas ir kūrėjas, lyg kokios išnykusios, taurios civilizacijos palikuonis, tų laikų, kai dar milžinai gyveno, herojus, atklydęs į šį laikmetį, apdainavęs, sueiliavęs, apgiedojęs ir apraudojęs jį, mus ir būsimus mus, šį kraštą ir šį pasaulį, šitą žemę ir šitą dangų ir vėl iškeliavęs atgal į tą Didžiadvasiškumą, kurio jam taip trūko, kurio jis su tokiu atsidavimu ieškojo šiame gyvenime, kūryboje, šiame vis labiau bedvasiame laike.
Spektaklis „Viskas, ko neturi“ pirmiausia, žinoma, skirtas poeto Valdemaro Kukulo gerbėjams ir sykiu – visiems lietuvių poezijos mylėtojams, nes vis dėl to šis poetas, likęs ištikimas poezijai iki pat galo – vienas įdomiausių, kūrybai atidavusių visą save… Skaitydamas jo eilėraščius juste junti skausmingą, gėlos persmelktą vienišo poeto ir žmogaus balsą, kuriame telpa visos žmogiškos spalvos. Paties poeto žodžiais tariant:
„Tavo vienatvė ir tavo pilnatvė:
Visko netekusi – visko pilna.“
Poeto eilėraščiai iš esmės yra pagrindinis spektaklio herojus ir tekstas. Stengiausi įsiklausyti, įsijausti į juos: kokias būsenas, nuotaikas galima pajusti, atrasti juose. Galų gale buvo įdomu pabandyti sceninėmis priemonėmis suteikti eilėms tokių spalvų ir šešėlių, kurių gal neįtartum vien tik skaitydamas užrašytus žodžius.
Džiaugiuosi turėdamas progą prisiliesti prie šio nepaprasto poeto kūrybos. Nuoširdžiai dėkoju Valdemaro Kukulo žmonai Deimantei už pagalbą ir pasitikėjimą. Esu dėkingas Vilniaus teatrui „Lėlė“ ir jo kolektyvui už galimybę po ilgesnės pauzės vėl kurti jame. 2009 m. šiame teatre sukūriau savo pirmąjį poezijos spektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles. Beje, spektaklis dar gyvas, yra vaidinamas ir vis dar sulaukia gražios ir gausios publikos. Įdomus sutapimas – Vladas Šimkus ir Valdemaras Kukulas buvo geri draugai ir net kaimynai. Tad tikiuosi, jog jų draugystė ir kaimynystė tęsis ir šio teatro repertuare.
„Vėlu atsitraukti po visko.
Poezija!
Tu – arena,
Kurią pereiti tam pavyksta,
Kas eina aštriausia briauna!“
Poetas Vladas Šimkus
1936–2004m.
„Duok, Dieve, ir jums
Tokio gero gyvenimo,
Duok, Dieve, visiems,
Ak, visiems taip gyventi…“
Poetas Valdemaras Kukulas,
Vlado Šimkaus kaimynas
Daiva Šabasevičienė. Diagnozė: poetas. Rolando Kazlo spektaklis pagal Valdemaro Kukulo eiles // „7md.lt“, 2024-05-31
Vilniaus teatre „Lėlė“ gegužės 16 ir 17 d. įvykusi premjera „Viskas, ko neturi“ – poezijos spektaklis pagal poeto Kukulo eiles – tapo didesniu paminklu už biustus ir knygas, dėl kurių nerimsta poetų apologetai ar jiems prieštaraujantys „žinovai“. Kazlui pavyko įveiksminti tai, kas leido naujai pažvelgti į šį poetą, išgirsti, įvertinti jo nuojautas. Didieji menininkai dažnai būna įvertinti tik po mirties. (Kada nors, kai manęs nebebus, / O trečiasis pasaulinis tęsis, / Juk ir jūsų nebus. Ir kapus / Žels užžels mūsų laikas būtasis.)
Skaitykite: www.7md.lt
------------------------
Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint // Žurnalas „metai“, Nr. 7
Jau po Rolando Kazlo spektaklio „Viskas, ko neturi“.
Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga, juolab rinktinė, sudaryta „poetinio išgyvenimo tipologijos principu“. Poetinis išgyvenimas – didžioji efemerija, tokia pati nepalytima ir nepasakoma kaip įkvėpimas arba dvasia. Spiritus movens ir suvokiama kaip judinančioji dvasia, įkvėpėja. Spiritus flat ubi vult: dvasia skrenda, kur nori; tai reiškia, kad įkvėpimas nepriklauso nuo žmogaus valios. Čia ir slypi kūrybos paslaptis, slėpinys, toks svarbus šiam poetui. Ir atrodo, kad lygiai ir Rolandui Kazlui, aktoriui ir režisieriui. Visas šios ištarties sakinys iš Vulgatos (šv. Jeronimo atlikto Biblijos vertimo į lotynų kalbą): „Vėjas pučia, kur nori: jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur link nueina.“
Skaitykite: www.zurnalasmetai.lt
------------------------
Jūratė Visockaitė. Pavasario dienoraštis (VI) // „literaturairmenas.lt“, 2024-05-24
55-erių Rolandas Kazlas buvo ir tebėra kultinis Lietuvos aktorius. Vilniaus teatras „Lėlė“ tebesulaukia bevaikių žiūrovų antplūdžio į jo spektaklius. Aktorius blaiviai vertina savo vietą meno panteone, kukliai renkasi sceną ir dramaturginę medžiagą (tiesa, buvo ir A. Čechovas). Nūnai, išdidindamas scenoje Valdemaro Kukulo (1959–2011) kūrybą, susitapatindamas su ja, jis stoja į poeto autsaiderio poziciją, nori parodyti, kad ir silpnas yra stiprus.
Skaitykite: www.literaturairmenas.lt
------------------------
↗
