Daiva Šabasevičienė. Diagnozė: poetas. Rolando Kazlo spektaklis pagal Valdemaro Kukulo eiles // „7md.lt“, 2024-05-31
Vilniaus teatre „Lėlė“ gegužės 16 ir 17 d. įvykusi premjera „Viskas, ko neturi“ – poezijos spektaklis pagal poeto Kukulo eiles – tapo didesniu paminklu už biustus ir knygas, dėl kurių nerimsta poetų apologetai ar jiems prieštaraujantys „žinovai“. Kazlui pavyko įveiksminti tai, kas leido naujai pažvelgti į šį poetą, išgirsti, įvertinti jo nuojautas. Didieji menininkai dažnai būna įvertinti tik po mirties. (Kada nors, kai manęs nebebus, / O trečiasis pasaulinis tęsis, / Juk ir jūsų nebus. Ir kapus / Žels užžels mūsų laikas būtasis.)
Skaitykite: www.7md.lt
------------------------
Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint // Žurnalas „metai“, Nr. 7
Jau po Rolando Kazlo spektaklio „Viskas, ko neturi“.
Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga, juolab rinktinė, sudaryta „poetinio išgyvenimo tipologijos principu“. Poetinis išgyvenimas – didžioji efemerija, tokia pati nepalytima ir nepasakoma kaip įkvėpimas arba dvasia. Spiritus movens ir suvokiama kaip judinančioji dvasia, įkvėpėja. Spiritus flat ubi vult: dvasia skrenda, kur nori; tai reiškia, kad įkvėpimas nepriklauso nuo žmogaus valios. Čia ir slypi kūrybos paslaptis, slėpinys, toks svarbus šiam poetui. Ir atrodo, kad lygiai ir Rolandui Kazlui, aktoriui ir režisieriui. Visas šios ištarties sakinys iš Vulgatos (šv. Jeronimo atlikto Biblijos vertimo į lotynų kalbą): „Vėjas pučia, kur nori: jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur link nueina.“
Skaitykite: www.zurnalasmetai.lt
------------------------
↗