Išėjo dar viena artima siela – Maskvoje mirė teatrologė su filologės diplomu, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel. Ant mano stalo guli jos dovanota knyga „Danijelis ir viskas viskas viskas“, kurioje ji rašo apie savo vyrą, rašytoją, garsų disidentą ir kalinį, drauge su Andrejumi Siniavskiu linksniuotą, jiems atsidūrus sovietmečio ideologų juoduosiuose sąrašuose, rašo apie tirštą įvykių ir įdomių ryšių bei santykių gyvenimą, kuris virė aplink juos. Įdomūs puslapiai apie Michailą Bachtiną, Bulatą Okudžavą, Sarkisą Paradžanianą, įspūdingas įžymaus amerikiečių lėlininko, „Bread and Puppet“ teatro sumanytojo Peterio Schumanno portretas, jautrus pasakojimas apie savo bičiulį ir bendražygį Viktorą Novackį ir daugybė kitų, panašių į noveles, apie gerai pažintus ir mylėtus žmones. Kelis dešimtmečius Irina vadovavo žurnalo „Dekorativnoje iskusstvo“ teatro skyriui, vėliau įkūrė lėlininkų ypač mėgstamą žurnalą „KukArt“, reiškėsi kituose menotyros leidiniuose, palaikė ryšius su lėlių teatrais Sibire, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitur, švietė ir bendradarbiavo. Buvo giliai panirusi į pasaulio lėlių teatro praeitį, aistringai tyrinėjo jo šaknis ir prigimtį, todėl mokėjo lengvai ir meistriškai išgvildenti sudėtingo reiškinio ar spektaklio esmę. Ne kartą jos sumanymais yra pasinaudoję režisieriai, pavyzdžiui, Stanislavui Železkinui statant „Pelenę“ ji pasiūlė, kad personažus vaidintų įvairių spalvų ir formų kvepalų buteliukai.

Drauge su Novackiu Irina ėmėsi iniciatyvos atkurti ukrainiečių sakralinio liaudies lėlių teatro vertepo (lietuviškas analogas – „Šėpos“ ar prakartėlės teatras) tradiciją. Įdomu priminti, kad jų vertepas buvo parodytas ir Vilniuje, tiesa, prisidengus sąmoningai menkai reklamuotu garsiojo Dmitrijaus Pokrovskio folklorinio ansamblio pasirodymu M. K. Čiurlionio rūmų (Medicinos fakulteto) salėje… Dalyvaudavo Irina ir Baltijos šalių lėlių teatrų festivaliuose, skaitė įdomius pranešimus, ypač daug dėmesio skyrė Vitalijaus Mazūro kūrybai, palaikė jį, kai buvo puolamas po Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukros“ (1981) premjeros, ilgainiui susidraugavo su Mazūrų šeima. Draugų turėjo ir tarp Latvijos bei Estijos menininkų. O Maskvoje susitikdavome scenografijos parodose. Irinos nuopelnus papildo ir tai, kad ji buvo viena iš Vsevolodo Mejerholdo buto-muziejaus įkūrimo iniciatorių. 1991 metais jis ir buvo įkurtas V. Briusovo skersgatvyje.

Mes visi ją, tokią aukštą, juodbruvą, stilingą ir šiek tiek paslaptingą besarabiškų genų savininkę, prisimename, dar girdime jos ramų, netgi intymų kalbėjimo būdą. Daugelis žmonių, kuriems rašė, turėjo šventinių atvirukų su jos pieštais žmogų saugančiais ir globojančiais angelais. Iš Irinos sužinojau, kad jos motina karo metais Permės medicinos institute dirbo kartu su mano tėvu (ir žavėjosi juo), o tai reiškia, kad mes su Irina, nors ir truputį skirtingo amžiaus, lakstėm tom pačiom miesto ant Kamos gatvėm. Vėliau man įsiminė vienas toks nelauktas Irinos vizitas, regis, žiemą, kai ji buvo atvažiavusi į Lietuvą prižiūrėti spektaklį „Arkliukas Kupriukas“, kurio scenografė buvo, perkeliant iš Čiurlionio į Arklių gatvės teatro patalpas, į daug erdvesnę sceną. Susitarėm kitą dieną pas mane susitikti, tik, kiek palaukusi, ji paklausė, ar galėtų apsilankyti su bičiuliu. Pasakiau: „Tai aišku!“ (Susitikimas vyko mano tėvų namuose apie 1976 metus.) Vos atidariusi duris supratau, kad su ja atėjo kažkoks nenusakomas, neįvardijamas žmogus ramiu šventojo veidu, ypatingas atrodė ir jo žvilgsnis. Ir balta striukė, kokių čia niekas, išskyrus gal Antaną Venclovą, nedėvėjo. Nustebau jį pasisveikinant lietuviškai. Pasirodo, jis buvo Kęstutis Jokubynas, pažinojęs Julijų Danijelį, pats jau grįžęs iš lagerio, kalintas už rengiamą su draugais pabėgimą iš sovietijos, išmokęs lageryje visas pagrindines Europos kalbas, taip pat ir pagrindinę afrikietišką, regis, suahelių, ir dabar besiruošiąs išvykti į Kanadą, kur jau laukė jo brolis. Susėdom, šnektelėjom apie šį bei tą ir aš pajutau, kad jie tikriausiai nori pasišnekėti vienudu. Išėjau į virtuvę, išklausiau pusę per radiją transliuojamo koncerto, neskubėdama paruošiau užkandą, kavą ir tik tada grįžau į kambarį. Jiedu tyliai šnekėjosi palinkę vienas į kitą, įdėmiai žiūrėdami kits kitam į akis, buvo liūdni. Juk ne viešbutyje galėjo kalbėtis…

O dar pamenu pravoslavų šv. Velykų pusrytį Danijelių namuose Maskvoje. Mes buvom trise – Irina, Julijus ir aš. Kambaryje tvyrojo prietema. Sėdėjome sustumtų sofų jaukiame kampe, vaišinomės prie išradingai Irinos papuošto stalelio, prie žvakių, bet svarbiausia tą rytą buvo jaudinantis Julijaus pasakojimas apie lagerį, jame buvusius lietuvius, apie mūsų kunigus, apie tai, kaip jie visi stengėsi nenužmogėti, vienas iš kito semtis žinių, vienas kitam padėti. Po kiekvieno prisiminimų pasažo – o pasakojo taip raiškiai, taip gyvai! – jis nervingai makteldavo savo taurelę degtinės, o man kaupėsi ir riedėjo ašaros.

Ačiū Dievui, net kelis kartus spėjau Irinai padėkoti už tą gerą, ką man padarė, išsiunčiau jai savo „Vitalijaus Mazūro aukso amžių“, o ji man – savo jau minėtą knygą su ilgiausiu laišku pirmame lape. Nepamiršau, kad kai netekau darbo, būtent Uvarova man užsakė kelis straipsnius į savo žurnalą, suvedė su žurnalo „Teatr“ skyriaus redaktore Marija Sedych ir su žavia menotyrininke Jelena Rakitina, globojusia pogrindžio modernistus, o aš joms rašiau apie Lietuvos scenografus, lėlininkus į solidžius menotyrinius metraščius; jos visos man nuoširdžiai padėjo, neleido nusiminti, prarasti vilties. Ir jų vyriausieji redaktoriai nekreipė dėmesio į aplinkraščius, kuriuose buvo iš Vilniaus atsiųstos nerekomenduojamų spausdinti autorių pavardės. Tik Lietuvoje nė iš vieno kolegos pagalbos rankos anuomet nesulaukiau.

www.satenai.lt