Dalinamės festivalio rengėjų ir dalyvių mintimis:

„Pirmiausia, džiugu dėl gana solidžios ir, sakyčiau, universalios festivalio programos, apimančios tiek spektaklius patiems mažiausiems, tiek ir suaugusiems žiūrovams. Be to, aprėpusios tiek mums įprastesnį kontekstą – lėlių, objektų teatrą, tiek ir, vadinkime, alternatyvų vizualinį teatrą, kuris netelpa į įprastus rėmus. Tarkime, estų režisierės Renatos Keerd spektaklis – įdomus fizinio, šokio, netgi klounados teatro pavyzdys... Vizualinis teatras – skėtinis terminas: po juo telpa daugybė išraiškos būdų ir atskirų scenos meno rūšių.

Antras dalykas – labai svarbu, kad šis renginys apskritai įvyko jau vien dėl geopolitinio konteksto... Smagu, kad Baltijos šalių vizualinio teatro bendruomenė galėjo burtis, susipažinti. Juo labiau, kad festivalyje dalyvavo ir ekspertai, kviestiniai svečiai iš kitų šalių. To bendradarbiavimo labai reikia: žmonės, kartos keičiasi ir vis iš naujo atranda kartais galbūt ir tuos pačius dalykus. Tos diskusijos, pokalbiai turi būti...

O tai, kad „Lėlė“ ėmėsi šio darbo ir jį įgyvendino – didelis, augimą bylojantis žingsnis. Norisi palinkėti, kad teatras ir toliau tęstų šį užmojį bei dalyvautų šioje platformoje. Taip pat, kad skirtų daugiau dėmesio kitiems Lietuvos, nebūtinai lėlių teatrų, kūrėjams, dirbantiems vizualinio teatro srityje.

Kalbant apie matytus spektaklius, negaliu vertinti lietuviškų darbų, nes pats dalyvavau juos atrenkant, bet iš kaimyninių spektaklių bene didžiausią įspūdį vis tik paliko „AFTERFUN“. Dėl savotiškos drąsos, tokio paradoksalaus mąstymo bei kūrybinio, provokuojančio žvilgsnio į teatrą.

Kiek teko bendraut su festivalio ekspertais, BVTS programoje puikiai sužibėjo du spektakliai: „Lėlės“ „Pasirinkimas“ ir Estijos jaunimo teatro „AFTERFUN“. Sakyčiau, jei festivalyje parodomi du darbai, kurie vėliau turi potencialias galimybes pasirodyti kitose šalyse, tai – visai vykęs reikalas ir jį reikia tęsti.“

Festivalio meno vadovas Vilmantas Juškėnas

„Trys dienos fantastiškų patirčių, susitikimų ir atradimų, dalyvaujant Baltijos šalių vizualinio teatro vitrinoje kartu su kolegomis teatro ekspertais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos. Galima buvo ne tik stebėti, bet ir stebėtis, kokia įvairovė formų telpa į šią vizualinio teatro sąvoką: nuo tradicinių lėlių, šešėlių, marionečių iki keisčiausių daiktų, objektų, šviesų ar savadarbių mechaninių konstrukcijų, kai nebesupranti ar aktorius valdo daiktą, ar įrenginys pavergia žmogų. Džiugu, kad šiame spalvingame vitrinos lange gražiai įsipaišė ir Klaipėdos lėlių teatras, parodęs eksperimentinį šviesų spektaklį „Tunelis”. Dėkinga organizatoriams – Kristinai Steiblytei, Vilmantui Juškėnui, Pauliui Tamolei bei būriui savanorių už sukurtą jaukią, kūrybišką festivalio atmosferą, nes greta spektaklių vyko konferencija, trijų Baltijos šalių vizualinio teatro prisistatymo mugė ir kiti įdomūs renginiai. Svečius sužavėjo ir interaktyvi režisieriaus Rimo Driežio vedama ekskursija po „Lėles” teatro muziejų. Lietuvos lėlių teatras turi kuo pasigirti ir didžiuotis.”

Teatrologė Jūratė Grigaitienė

„Džiugu, kad vitrinos spektaklių programą papildė profesionalams ir plačiajai visuomenei skirti renginiai. Tinklaveika, kurios metu prisistatė Baltijos šalių vizualinio teatro kūrėjai, leido susidaryti gana platų regione vykstančių procesų vaizdą. Ypač plačiai atskleistas Lietuvos kontekstas, mat prisistatyti kviesti visi norintys Lietuvos vizualinio teatro kūrėjai.

Tuo tarpu trys įvykusios paskaitos buvo puikus įrankis susipažinti su vizualiniu teatru ir pagilinti savo žinias jį jau pažįstantiems. Be to, jos labai gražiai viena kitą papildė. Madli Pesti (Estija) savo paskaitos metu supažindino su pagrindinėmis sąvokomis ir pristatė Estijos kontekstą, Marzenna Wiśniewska (Lenkija) perėjo prie šiuolaikinio nepriklausomo lėlių Teatro Lenkijoje nupasakojimo, o Cariad Astles (Didžioji Britanija) iškėlė konceptualiai problemines vizualinio teatro sampratos vietas ir bandė perklausti, kas iš tikrųjų yra kas: per žaidimą, per interaktyvumą dar kartą pažvelgė į apibrėžimų ribas.  

Be to, smagu, kad festivalio ekspertai labai skirtingai sureagavo į tuos pačius kūrinius. Vitrinos programos įvairovė atliepė ir vitrinoje apsilankiusių ekspertų skonių, kultūrinių patirčių bei išsilavinimų įvairovę.“

Festivalio koordinatorė Kristina Steiblytė

„Norisi pasidžiaugti, kad Lietuva su savo programa labai oriai reprezentavo Lietuvos teatrą. Ir į temą skelbiamą pataikė ir, negana to, pademonstravo labai gerą sceninę, scenografinę kultūrą... Čia ir dailės akademijai „ačiū“, ir bendram kontekstui, kuris turbūt verčia išlaikyti aukštą lygį...

Kalbant apie užsienio programą, tapau visiškas estų režisierės Renatos Keerd fanas. Jos „AFTERFUN“ kaip spektakllis, kaip reiškinys pasirodė nepaprastai įtaigus, unikalus ir įtraukiantis...

Liko ir tam tikrų klaustukų. Suvokiu institucinių teatrų norą tolti nuo lėlių ir nelabai jam pritariu. O vizualinio teatro sureikšminimas kaip kokios naujovės man atrodo šiek tiek pritemptas: tai, ką anksčiau vadinome dailininko teatru, man regis, ir buvo tas pats vizualinis teatras. Lietuvoje, bent pirmuosius dailininko teatro daigus sudaigino Stasys Ušinskas, o subrandino – Vitalijus Mazūras...“

Lėlininkas Rimas Driežis