Kuriant šį darbą susidūrėme su iššūkiais ir atradimais. Pagrindiniu šio darbo atspirties tašku būtų galima laikyti pačią lėlę. Iš jos kilusias asociacijas ir temas bandėme įgyvendinti jungiant vieną su kitu kilusius vaizdinius ir bandant suprasti, kur tai galėtų mus vesti toliau. Darbą kūrėme eksperimentiniu būdu, neturėdami jokios dramaturginės medžiagos, jokio teksto, kuriuo galėtume remtis. Su mumis taip pat kūrė kompozitorius, kuris savo kūryba papildė ir suteikė mūsų darbui tūrio.

Didžioji pasirodymo dalis sukasi apie šiukšles. Šiukšlės pasirodė puiki terpė nagrinėti problemas, su kuriomis susiduriame šiandien. Įkvėpimą gaudėme skirtingų kūrėjų darbuose, savo mintyse, o ir pačios lėlės kartas nuo karto paklausdavome: „Na, Viktorai, tai ko gi tu nori?“ Atsitiko taip, kad vardą mūsų lėlei išrinko žmogus iš šalies ir mes jį priėmėme. Supratome, jog šis darbas negalėtų būti pabaigtas be žiūrovo ir jo sukurtų asociacijų – pasijutome taip, tarsi mes kuriame erdvę, kurią užpildyti turėtų žiūrovas, galbūt išryškindamas sau kažkokią mintį.

Mes su Skaiste susipažinom Vaidybos studijų metu. Ilgą laiką svajojom sukurti kokį nors pasirodymą kartu, tad sužinoję apie šią laboratoriją supratome, kad tai yra puiki proga ir galimybė eksperimentuoti. Su kompozitoriumi Ignu esame pažįstami jau nevienerius metus, žinojom, kad jis nori kurti spektakliams muziką, tad iš karto ir kreipėmės. O būtent šia laboratorija susidomėjome, nes su vizualiu, lėlių ir objektų teatru dar nebuvome gerai pažįstami. Norėjosi labiau jį patyrinėti, susipažinti su tokio teatro paslaptimis ir jų puoselėtojais.

Išbandėme daug naujų dalykų: nuo darbo dirbtuvėse su žirklėmis, klijais ir įvairiomis medžiagomis, iki balionų levitavimo ant scenos. Turbūt didžiausias atradimas buvo kai supratom, kad minimaliai manipuliuojant objektą, jis gali atgyti, turėti norus ir charakterį.

Iki laboratorijos buvome daugiausia susipažinę su lėlių teatru vaikams. Norėtųsi matyti daugiau lėlių ir objektų teatro spektaklių suaugusiems, kur kūrėjai išdrįstų eksperimentuoti, atsiverti ir drąsiai ieškoti. Laboratorijos metu supratome, kad lėlių teatras gali būti daug platesnis, skirtas ne tik vaikams. Edukacijos, kuriose dalyvavome projekto metu, praplėtė mūsų supratimą apie tai, ką gali išreikšti ir pasakyti objektas ar lėlės.

Puikiai! Mums buvo suteikta daug galimybių, daug žmonių su džiaugsmu ir susidomėjimu mums padėjo. Įdomiausia turbūt teatro dirbtuvėse pamatyti kaip iš paprastų medžiagų gali gimti nuostabios lėlės! Teatre daug koridorių, vieni tamsesni, kiti šviesesni, pirmus kartus lengva paklysti, bet vėliau jautėmes beveik kaip savi. Svarbiausia, kad visada galima pasėdėti ir pamedituoti kartu su teatro piranija.

***
„Waste“ – tai abstraktus, įtemptas, hipnotizuojantis vizualaus teatro pasirodymas, kuriamas per asociatyvius vaizdinius, gyvai atliekamą muziką. Muzika kuria meditatyvią būseną, kurioje atbunda keisti dalykai. Pasirodyme atsikartoja šiukšlių motyvas. Žiūrovai kviečiami pamąstyti, kas jų gyvenime yra šiukšlės.

Kūrybinė komanda:
Kompozitorius: Ignas Šoliūnas
Atlikėjai: Skaistė Grašytė, Arvydas Šaučiūnas
Asistentė: Emilija Dedelaitė

Projekto vykdymą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija