Vengrų režisierė Kata Csató, Balstogės teatro akademijos auklėtinė, o šiandien – Sombathėjuje įsikūrusio garsaus lėlių teatro „Mesebolt Bábszínház“, direktorė, bendradarbiaudama su puikia Lietuvos scenografe Julija Skuratova, dirbančia su daugeliu Lenkijos lėlių teatrų ir Balstogės akademijoje dėstančia lėlių teatro technologiją, pastatė nuotaikingą ir originalų spektaklį „Nuomojamas butas“, sukurtą pagal Kaune užaugusios žydų rašytojos Lėjos Goldberg (Lea Goldberg, 1911–1970) knygą vaikams.

Dėl laikui nepavaldaus žavesio šis eiliuotas pasakojimas jau tapo Izraelio vaikų literatūros klasika. Paremtas Rytų Europos liaudies pasaka jis perteikia paprastą, bet gilią mintį: turime būti pakantesni savo kaimynams. Pasaka prasideda šiais žodžiais: „Tad slėny žaliam, tarp sodų puikių, / stovi tas namas aukštų penkių. / Name tam ligi šiolei kalvos vidury linksmai sau gyvena / kaimynai geri.“ Namo gyventojai – tai įvairūs gyvūnai: stora Višta, Gegutė su daugybe palikuonių, išpaikintas juodas Katinas ir gobši Voverė. Penktame aukšte gyveno ponas Peliukas, bet jis dingo, tad kaimynai pakabino skelbimą: „Nuomojamas butas“. Ir apsilankė daug potencialių nuomininkų: Skruzdė, Kiškienė su gausia šeimyna, Paršas, tačiau visi jie išreiškia nepasitenkinimą kuriuo nors vienu iš dabartinių namo gyventojų, taigi jie čia apsigyventi negali. Pats blogiausias yra rasistas Paršas, laikantis save per tyru ir per baltu, kad galėtų gyventi po vienu stogu su juodu Katinu. Galiausiai pasirodo Balandis, kuriam patinka ir kaimynai, ir pats namas. Tad dabartiniai gyventojai pagaliau rado nuomininką, tokį pat tolerantišką kaip ir jie patys.

Teatrinėje kūrinio versijoje akcentai šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, atsisakyta rasistinio elemento, užtat Peliukas neišsikrausto, o emigruoja. Taip subtiliai išryškinamos nūdienos problemos, susijusios su pabėgėliais. Tačiau apskritai Kata Csató perskaitė ir perteikė L. Goldberg pasaką subtiliai, taip, kad joje būtų išryškinta netolerancijos problema ir abipusio priėmimo sunkumai.

Spektaklyje ištariama labai mažai žodžių, bet Kata Csató savo publiką prie to jau pripratino (prisiminkime kad ir Balstogės lėlių teatro spektaklį „Lenka“), dėmesys čia koncentruojamas į veiksmą, lėlių animaciją ir sceninės įtampos kūrimą naudojantis kitomis, ne žodinėmis, priemonėmis. Tai sunki užduotis, tenkanti režisieriui, o iš aktorių reikalaujanti ypač susikaupti ir veikti preciziškai, susitelkti į lėlę, patiems nepasirodant scenoje ir neatskleidžiant aktorinių savo gebėjimų. Tačiau jeigu šį principą pavyksta įgyvendinti scenoje, o statant „Nuomojamą butą“ tai iš tiesų pavyko, sukuriamas toks lėlių spektaklis, kuris vis rečiau matomas mūsų repertuarinėse scenose ir kuriame lėlės yra ne šiaip atsitiktinis rekvizitas, o aktoriai daro viską, kad žiūrovai galėtų sutelkti dėmesį būtent į scenoje atgyjančias J. Skuratovos sukurtas lėles.  

Toks yra lietuvių sukurtas spektaklis. Jis trunka keturiasdešimt minučių, įtraukdamas į tai, kas pasakojama scenoje, ir vaikus, ir suaugusiuosius; dar vienas spektaklio privalumas – tai, kad scenoje nuolat yra perkusininkas – pats kompozitorius Arkadijus Gotesmanas. Jis sukūrė muziką, kuri veikiau sustiprina atskirų scenų nuotaiką, o viso spektaklio garsinį klodą sudaro kompozitoriaus-perkusininko gyvai kuriama garsų sfera. Net norėtųsi, kad ji būtų dar stipresnė, dar išraiškingesnė, labiau akcentuojanti veiksmą scenoje ir stipriau perteikianti spektaklį. 

Penki aktoriai sunkiai telpa kamerinėje teatro „Lėlė“ scenoje, iš tiesų jie neperžengia erdvės, žyminčios atskirų gyvūnų būstus-namelius, ribų. Ir tiktai Rokas Lažaunykas, vaidinantis visus potencialių nuomininkų personažus, su lėlėmis, sėdinčiomis vežimėlyje, kuris įrieda iš už scenos, kiekvienam personažui suteikia skirtingą balsą ir apdovanoja jį žaisminga choreografine gestų sistema.

Vis dėlto didžiausias „Nuomojamo buto“ traukos objektas yra Julijos Skuratovos sukurtos lėlės ir ta erdvė, kurioje jos veikia. Šią erdvę sukuria penkios geometrinės figūros: apskritimas, kvadratas, trikampis ir du stačiakampiai – vienas su trumpa kraštine, kitas – su ilga. Kiekviena figūra stovi ant lengvo, vizualiai patrauklaus rėmo, užkelto ant vežimėlio – lentynos, už kurio juda jį valdantis aktorius. Būtent šios figūros yra butai, o tarp jų – ir nuomojamas butas – ratas. Iš šių konstrukcijų sukuriama paveikslo kompozicija, aiškiai įkvėpta modernizmo, ypač kubizmo ir bauhauzo.

Lėlės yra J. Skuratovos įkvėpimo ir originalių sumanymų fejerija. Jų konstrukcijose jungiamas metalas, mediena, skarda, įvairios vielutės, strypeliai, žiedai, spyruoklės, o kartais – ir jau pagaminti daiktai (pavyzdžiui, butelių šepetys – katino uodega, perkusinė lėkštė – vištos kūnas arba gegutės šeimynos skambalėliai).  Tai nėra lengvai animuojami objektai, ypač todėl, kad daugelis jų elementų juda ir vibruoja savaime. Reikalingas tikrai didelis atsidavimas animacijai, kad būtų galima sukurti konkrečių atgyjančių personažų įspūdį.

Spektaklis vyksta nuosekliai viena po kitos einančių dienų ir naktų ritmu. Atėjus nakčiai atskiri nameliai uždengiami rėmais su juodu tiuliu, ant kurių blykčioja gęstančių šviesų atšvaitai. Žavingos scenos. Ir galiausiai joms visai nekenkia šių ciklų ir veiksmų kartojimasis, nes tai vyksta vis kitu ritmu, su įvairiomis modifikacijomis ir humoro elementais.

Pagaliau pasirodo baltas Balandis – naujasis nuomininkas, simbolizuojantis taiką, priimantis visus ir visiems priimtinas, viskas užbaigiama bendra gyvūnų puota, šiek tiek stilizuota kaip šabo vakarienė, su tradicine žydiška chala priešakyje.

„Nuomojamas butas“ – tai spektaklis, patrauklus dėl daugelio priežasčių, o išmintinga, subtiliai įgyvendinta idėja apie tolerancijos poreikį kartu su nuostabia plastikos vizija, jungiančia praeitį su dabartimi, sukuria šiandien tokį retą patrauklaus lėlių spektaklio pavyzdį.

© Marek Waszkiel

Straipsnis verstas iš lenkų kalbos: www.marekwaszkiel.pl/2024/08/29/lalki-inspirowane-bauhausem/