Prieš kelias dienas pasibaigusi Baltijos šalių vizualinio teatro vitrina (Baltic Visual Theatre Showcase) Vilniuje – tai jau antrasis Lietuvos, Latvijos ir Estijos lėlininkų susitikimas, per kurį buvo pristatyti įdomiausi spektakliai, sukurti Baltijos šalyse per paskutinius dvejus metus. Ar tai buvo lėlių teatrų susitikimas? Sunku pasakyti. Nors buvo parodyta, regis, vienuolika spektaklių, bet didžioji kūrėjų dauguma buvo susitelkusi į įvairius teatrinius ir parateatrinius dalykus, kuriuos įgyvendino įvairiausiomis meninėmis priemonėmis, tarp kurių lėlės net nedominavo. Kaip ir kitose mūsų regiono dalyse jos buvo netgi retenybė, vos du ar trys pastatymai patraukė dėmesį kaip šiuolaikinio lėlių teatro spektakliai.

Gintarė neabejotinai yra viena iš mūsų regiono menininkų, kurie supranta, jaučia ir įtraukiančiu būdu išnaudoja aktorių su lėlėmis buvimą scenoje. Teatriniame Lietuvos gyvename ši kūrėja dalyvauja du dešimtmečius ir jau įgijo savo stilių, išskiriantį jos meninę kūrybą. Tai, trumpai tariant, yra sceninio judesių, šokio ir aktorių veiksmų su lėlėmis derinys, todėl jis priskiriamas žanrui, kuriam įvardyti pastaruoju metu vartoju terminą animance (animants + dance, t. y. vedžiojamos lėlės ir šokis), ir jis vis dažniau matomas šiuolaikiniame lėlių teatre. 

G. Radvilavičiūtė Klaipėdos universitete baigė lėlių teatro režisūros studijas, o savo sumanymus įgyvendino ne viename Lietuvos ir Latvijos lėlių teatrų: Klaipėdos, Kauno, Liepojos ir, žinoma, Vilniaus „Lėlėje“. Spektaklį „Virginija Volf“ pastatė Balstogės lėlių teatre (2019 m.). Platesnei publikai, taip pat ir Lenkijos, jos kūryba daugiausia žinoma iš dviejų Vilniaus spektaklių – E. T. A. Hofmano „Smėlio žmogaus“ ir Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“. Šių kūrinių temos niūrios, jiems būdingas herojų dualizmas – to, kas gyva, ir kas negyva, dviejų skirtingų materijų susiliejimas. Praeities vaizdai kaitaliojami su sceniniu veiksmu – taip sužadinamai ir atgaivinami prisiminimai. Viskas perteikiama šokiu, judesiu, choreografija ir aktorių vaidyba su lėlėmis.

Toks yra ir spektaklis „Pasirinkimas“, rodytas Baltijos šalių vizualinio teatro vitrinoje, kurio premjera įvyko prieš dvejus metus. Sukurtas pagal amerikiečių psichologės Edith Eger to paties pavadinimo knygą (2017 m., Lietuvoje išleista 2020 m., Lenkijoje – 2022 m.). E. Eger, Vengrijos žydaitė, baleto šokėja ir gimnastė, su šeima pateko į Aušvicą, čia iš karto buvo atskirta nuo šeimos. Praėjus kelioms valandoms po jos tėvų žūties dujų kameroje budelis Josefas Mengelė liepė merginai šokti. Vėliau ji buvo išsiųsta į Mauthauseną, o artėjant amerikiečių kariuomenei – į Gunskircheną, Mirties žygį. Išvadavę stovyklą kareiviai ją vos gyvą ištraukė iš lavonų krūvos.

E. Eger knyga įkvėpė sukurti spektaklį. Autorės, kuri po kelių dešimtmečių nusprendė užrašyti savo prisiminimus, pasakojama istorija yra mėginimas įveikti išgyventus košmarus išlaisvinant savo vaizduotę iš praeities patirčių, aiškinant, kaip mūsų protas tampa mūsų kalėjimu, ir parodant kelią, kuriuo turime eiti, kad atgautume laisvę. Tai nuolatinio pasirinkimo kelias.

Spektaklyje iš esmės nėra žodžių. Kartkarčiais pasigirsta trumpos iš knygos paimtos ištraukos. Su scenoje vykstančiu veiksmu jos neturi jokio ryšio. Kai kada jos tarsi įterpiamos tarp paveikslų. Šie žodžiai nesujungiami į nuoseklų pasakojimą, nors, žinoma, yra nuorodų į motiną ir dvi dukteris, kalinių atranką stovykloje, žodžių apie gyvulinius vagonus, žiaurius sargybinius, kankintoją, vadinamą „Mirties angelu“. Paskiri sakiniai veikiau siejami su apmąstymais apie praeitį, prisiminimų galia, dvasine atmintimi, gyvenimo palikimu. Tai tokia intelektuali ir estetinė esė apie žmogiškąjį orumą, štai keli pavyzdžiai:

„Prisiminimai dažnai yra tik fragmentai, trumpos akimirkos ar prisilietimai, iš kurių ir susideda gyvenimo koliažas“.

„Atmintis – tai neliečiama žemė. Bet joje apstu vaiduoklių“.

„Tiktai atsiminkite, kad niekas negali atimti iš jūsų to, ką susikūrėte savo mintyse.“

„Išgyvenau, kad atrasčiau laisvę, nes išmokau atleisti. Tada nežinojau, kad atleisti kitiems nėra sunkiausias dalykas, kurį kada nors padarysiu. Asmuo, kuriam sunkiausia atleisti, yra tas, su kuriuo man vis dar tenka susidurti: aš pati.“

Žinoma, įsiklausydami į šiuos be emocijų tariamus žodžius galime giliau suvokti spektaklį, tačiau net ir nesuprasdami lietuvių kalbos ar negalėdami perskaityti angliško vertimo, mažomis raidėmis rodomo virš scenos, pasiduodame teatrinio vaizdo, kartais net virtuoziško, grožiui. Su šokėja veikia dar keturi animatoriai, nors iš tiesų nematome nei jų pavidalų, nei veidų. Vienintelė scenoje esanti aktorė yra Sigita Mikalauskaitė.

Tai puiki šokėja, dalyvavusi ir daugelyje ankstesnių Gintarės Radvilavičiūtės spektaklių, patraukianti ir pritraukianti visą žiūrovų dėmesį. Matomas jos veidas, kartais – viena ar abi plaštakos ir dažniausiai viena koja. Visa kita gaubia kostiumo juoduma, kuri tvyro scenoje ir didelę spektaklio dalį. Visas veiksmas vyksta skersame šviesos plyšyje ar stipraus prožektoriaus, išpjaunančio ratą scenos centre, šviesos sraute (puikių šviesų autorius – Vilius Vilutis).

Sigitos Mikalauskaitės judesio ir animavimo talentą turėjau progą stebėti kelis kartus. Jos susitelkimas, preciziškumas, ir itin švarūs judesiai, kuriuos scenoje atlieka lėlės (su galva, koja, ranka, visa figūra ar žmogaus pavidalu) kartais net užgniaužia kvapą. 

Į šiuos vaizdus galima žiūrėti kone be galo. Jie sužadina dešimtis asociacijų, gal nė nesusijusių su G. Radvilavičiūtė įkvėpimo šaltiniu. Tačiau sunku būtų nesuprasti, pavyzdžiui, kad aplink šokėją  besisukančios kitų aktorių kojos išreiškia šokio džiaugsmą. Arba visame scenos lange matomos kūno dalys (galvos, liemenys, kojos ir rankos) yra tai savotiškas albumas su prisiminimais, kartais įkyriais, kartais maloniais, o vyrų liemenys su galvomis, vienodu ritmu judantys tarp visų tuo kartu veikiančių aktorių kojų, yra smurto scenos. Ir pagaliau puikiai sudėta šokėja su visomis kryptimis besisukančia vyro figūra – tai džiaugsmo būti su mylimuoju išraiška. Tokių vaizdų, žinoma, yra ir daugiau, nors viskas vyksta neskubiai, labai įvairios muzikos, sukurtos Ritos Mačiliūnaitės, ritmu.

Ir dar keli žodžiai apie vieną paveikslą. Paskutinėje spektaklio dalyje visame scenos lange pasirodo tarsi užuolaida, sudaryta iš viena prie kitos priglundančių stačiakampių vertikalių plokštumų, primenančių žydų macus. Jose nėra jokių įrašų. Jas apšviečia netolygi šviesa, išryškinanti vienus elementus ir pradanginanti kitus. Tačiau kiekvienoje iš tų plokštumų yra dešimtys veidų, vieni įgaubti, kiti išgaubti, kai kuriose galima įžvelgti veidų bruožus, kitos – tiktai lygios įdubos. Tarsi raudų siena! Arba mūsų atminties žemėlapis, arba mūsų prisiminimų albumas.  Tai – vienas iš Julijos Skuratovos, spektaklio scenografės ir kostiumų dalininkės, sukurtos nuostabios scenografijos elementų.

„Pasirinkimą“ galima įvairiai interpretuoti. Tačiau galima ir tiesiog žiūrėti šį spektaklį. Ir patirti malonumą, kad ir grynai estetinį, kurio šiuolaikinis teatras mums teikia vis mažiau. Na, nebent tai būtų Gintarės Radvilavičiūtės teatras.

© Marek Waszkiel

Straipsnis verstas iš lenkų kalbos: www.marekwaszkiel.pl/2024/09/21/teatr-gintare-radvilaviciute/