Šokėja, choreografė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Sigita Mikalauskaitė šį pavasarį pelnė Šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimą už įsimintiniausią praėjusių metų kūrybinę šokio veiklą – įstabią judesio spektaklio „Pasirinkimas“ choreografiją. Šia proga su menininke kalbamės apie Edith Eger knygą „Pasirinkimas“, darbą su spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte, teatrą „Lėlė“ ir kitus Sigitos pasirinkimus.

Spektaklyje „Pasirinkimas“ (2022) kalbama apie Holokaustą išgyvenusius, nuo jo nukentėjusius žmones. Edith Eger, knygos „Pasirinkimas“ („Alma littera“, 2020) autorė ir jos pagrindinė veikėja, kaip ir tu, buvo šokėja... Kaip šokti apie tai bylojančiame spektaklyje?

Iš Edith Eger knygos labiausiai įsiminė su kūnu susijęs jos pojūtis. Būdama šalia negyvėlių krūvos, ji užsimerkia ir susigrąžina į savo kūną malonius pojūčius, įsivaizdavimą, kad ir iš tų momentų, kai šokdavo „Žydrąjį Dunojų“. Įsivaizdavimą, kad, be karo, dar yra meilė ir pavasaris. Dar yra tokia vieta knygoje, kai daug moterų važiuoja lupti dantų negyvėliams iš burnų, o kalba apie receptus, apie buitį iš nutolusio gyvenimo.

Kai esi peržengęs tokio nesuvokiamo skausmo sieną, belieka gelbėtis prisiminimais. Kūne nebelieka minčių, tik jausmai. Dabar, kalbėdama matau, kaip jaunas žmogus bėga su lengvu maišeliu rankose, o kitas, vyresnis, jau apsikrovęs lagaminais... „Pasirinkimo“ veikėja kartu su sese į Aušvicą pateko dar labai jaunos, lengvos, kupinos vilčių, iliuzijų... O likimas lemia išgyventi skausmo koncentratą koncentracijos stovykloje. Kokio sunkumo prisiminimų maišai slėgė jų pečius išgyvenus, sunku įsivaizduoti.

Kasdien užgriaužia sąžinė! Dėl to, kad esi apsiklojęs, kad skaniai valgai, geri kavą ir dar esi kažkuo nepatenkintas... Kai įkrenti į tą temą, tau nieko nebereikia! Bet negali tiesiog tapatintis ir kentėti... Gamta džiaugiasi akimirka, auga, žydi, vysta – esi jos dalis, gyveni gyvenimą. Bet norisi išsaugoti atmintį, pasidalinti su žiūrovu istorija, kurią pasakoja moteris, radusi šviesą pragare. 

„Pasirinkimas“ – jau trečiasis spektaklis, kurį kūrėte kartu su režisiere Gintare Radvilavičiūte. „Lėlėje“ dar buvo pastatyti ir gerai įvertinti „Smėlio žmogus“ ir „Doriano Grėjaus portretas“. Ką galėtum papasakoti apie darbą su šia režisiere, kaip atrodo jūsų repeticijos?

Kurdamos drauge mes labai labai atviros. Tai suteikia laisvę giliau kapstytis, lįsti gilyn po žmogaus oda, ištraukti iš po jos gerus ir blogus jausmus... Kūryba – tai daug valandų darbo, spektaklį kuria didelė komanda: dramaturgai, kompozitorė, scenografai, šviesų ir kostiumų dailininkai, lėlių meistrai, aktoriai... Impulsai ateina iš visų ir kaskart skirtingai, bet Gintarė yra ašis: pro jos akis, ausis, mintis neprasprūsta nė menkiausia smulkmena, ji priimdama sprendimus ieško tikrumo, ateinančio iš vidaus... Statant „Smėlio žmogų“ atskiras scenas, etiudus kūrėm sava, parinkta muzika, o kai įsijungė kompozitorė, su aktoriumi Šarūnu Dateniu šokome tyloje – Rita Mačiliūnaitė tarsi užklojo mus muzikiniu patalu... Kurdamos „Pasirinkimą“‘ vienas muzikines temas jau turėjome pradėjusios, kitas Rita čia pat vystė – jos muzika padeda kūnui su lėle skambėti. Arba istorija su „Smėlio žmogaus“ personažo paieška: Gintarė aktorių veido bruožuose ieškojo Smėlio žmogaus, o tuo metu teatre dirbęs skulptorius-lėlių meistras Martynas Lukošius atliejo bandymams savo veido atspaudą,  ir tapo nepakeičiamas, pats taip pat vaidino spektaklyje. „Smėlio žmoguje“ buvo aiški beprotybės, susidvejinimo tema, keičianti šalia esančius ir aplinką... O prieš „Pasirinkimą“ su Gintare metus kalbėjomės apie Mamą, ryšius tarp kartų: žiūri aukštyn, matai mamą, pažvelgi žemyn, pati esi mama, matai savo vaiką. O štai M. Eger vaizdinys – ji pati, tvirtai įsikibusi mamai į ranką.

Dirbant su Gintare procesas dažnai prasideda ne nuo pasakojimo, o nuo materijos. Pavyzdžiui, statant „Doriano Grėjaus portretą“ kurį laiką dar buvo neaišku, ar Gintarė naudos marionetes, ar skulptūras... Improvizacijos, formos ieškojimas: stebėjimas, kaip kūnas kinta veidrodžiuose, kaip gali susijungti su lėle, objektu. Pasirinktos skulptūros ant siūlo choreografija lėta linija brėžiama erdvėje.

Repetuojant „Pasirinkimą“ Gintarė man duodavo kurią nors kūno dalį, kiautą, ištrauktą iš jos vaizdinių, o aš mėgindavau su ta dalimi judėti, ieškoti netikėčiausių jungčių. Mes iš pradžių nežinodavome, koks tai bus personažas, tarkim, tai yra vyro nugara, ir nežinai: čia tavo mylimasis ar tas, kuris tave nuskriaus. Judant savo kūne ieškai tos gyvybės krustelėjimo, suskambėjimo, aiškių judesių, kurie sukurtų susijungimo iliuziją. Tokių atradimų būna labai daug, tik vėliau paaiškėja, kuris iš jų tikras. Visada laukiu, kol Gintarė pasakys „jau jau, yra“. Ir tai, ką tuomet užčiuopiu, turiu išlaikyti, nes atsiradus struktūrai vėl gali grįžti tokia negyvybė – tuomet reikia prisiminti pirminę improvizaciją ir sugrąžinti ankstesnį jausmą... Gintarė labai preciziška, ilgai užtrunkame prie kiekvieno judesėlio. Ir išmetam labai daug, atrodo, dar keliems spektakliams užtektų...

Esi šokėja, choreografė – kaip, kada atsidūrei „Lėlėje“ ir nuo kada šis teatras tapo tau artimas?

Atsitiktinumai... Buvau Muzikos ir teatro akademijos pirmakursė, mokiausi aktorių-šokėjų kurse pas Andželiką Choliną ir Joną Vaitkų. Draugas aktorius Irmantas Jankaitis paskambino, o jis tuo metu repetavo „Lėlėje“ Algio Mikučio spektaklyje vaikams, kad režisierius ieško choreografo. Kitais metais vėl buvau pakviesta, po to vėl, taip ir prasidėjo... Dar besimokant magistrantūroje tuo metu teatrui vadovavęs Juozas Marcinkevičius pakvietė dirbti aktore. Pamenu, kai pas Rimą Driežį vaidinau spektaklyje su marionetėmis, buvo labai sunku, ne iš karto pavyko tas lėles perprasti...

Įdomu buvo susitikti su lėlių teatro režisieriumi ir dailininku Vitalijumi Mazūru, buvau girdėjusi įvairiausių istorijų apie jo režisūrinius metodus. Visgi pats ir savu laiku turi susitikti su žmogumi. Valgydavome per repeticijas jo atneštą šokoladą... Spektaklyje „Privati valda“ apie Elenytę ir jos brolį avinuką, kurį statė su jaunais studentais, buvo gyvas avinukas. Daug kas prieštaravo, sakė, kad gal geriau lėlė. Bet kai jis man pasakojo apie savo vaikystę – pokarį, bėgimą, slapstymąsi, glaudimąsi prie avinukų – tai man net jo baltas vilnonis megztinis ėmė kvepėti vilna. Tapo aišku, kad spektaklis ir negali būti kitoks. 

Dirbu ir su dailininke Aušra Paukštiene. Ji, kurdama spektaklius ir vaikams, ir suaugusiems, teatre „Lėlė“ supina lietuviškus raštus ir pasakas. Ilgas ir įdomus kelias, kol jos paveikslai, eskizai virsta spektakliu.

Daug kūrybinės patirties pasisėmiau vaidindama Gintaro Varno madrigalinėse operose „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Julijos Skuratovos vaizduose lėlių grakštumui atskleisti buvo daug erdvės...

Žmogaus kūnas negali skristi, o su lėle kuri sielos šokius arba gali paslėpti už jos kūno trūkumus. Aš ir mažutė buvau tokia šokėja kreivomis kojomis – mano baleto mokytoja sakydavo: „Tu, Sigute, šypsokis, tada nieks nematys tavo kreivų kojų.“ O lėlei visoks kūno kreivumas tinka. Lėlės materija mane labai žavi, atrodo, tu jai padedi, bet kartais iš jos perimi daugiau, nei pats gali padaryti. Ir dar prisideda magija. Kaip Gintarė sako: „Jeigu žiūrovai nors akimirką patikės kuriama iliuzija, tai mes būsim labai laimingos.“ Kartais žiūrėdama į veidrodį pati susimaišau, kuri mano koja tikra, ir taip tada džiaugiuosi! Šokis – kūno poezija, kurios lėlių teatre labai daug.

Statant „Smėlio žmogų“ buvo kuriamos mano ir kitų aktorių kūnų gipsinės formos, po to klijavo papjė mašė. Daug laiko praleidau dirbtuvėse: prašydavausi monotoniškai popierėlius klijuoti ir atradau tokį begalinį poilsį nuo visų kūrybinių kūno reikalų. Ir namie, kai būnu pavargusi, mėgstu kepti pyragą... Kūryboje man patinka nuotrupos, o pyrage trupiniai. Tas pabuvimas visuose teatro kambariuose, žinojimas, kaip kas ką daro, leidžia viską pamatyti iš vidaus, išugdo kantrybę, tada jau nesinori sakyti, kad kažkas kažko nepadarė... Viena, kai tau atneša jau užbaigtą daiktą, ir visai kas kita, kai čiupinėji jį nuo pradinės stadijos. Mano visą kūną „Pasirinkime“ Virginija Pajarskienė ir Gintarė Vaivadaitė, teatro dailininkės, dekoratorės, pamažu, aptvarstydamos mane gipsu išlipdė. 

Esi ir šiuolaikinio šokio filmą „Plūduriuojanti širdis Orlandui“ sukūrusi. Kaip jis atsirado?

Jis iš pandemijos laikų... Kartais atrodo, kad tos pandemijos net nebuvo, tad ir pats darbas kaip iškritęs. Pirmomis karantino dienomis išsigandau. Kūnui reikia erdvės, repeticijų salės, teatro. Tad susisiekiau su savo mokytoja itale Gianna Valenti. Kai man buvo gal 17 metų, Lietuvoje pirmieji nepriklausomybės metai, Gianna Vilniuje statė šokio spektaklį apie žydų genocidą „Giesmė sunerimusiai sielai“. Šokome muzikinio veiksmo festivalyje trankydamiesi į metalines plokštes. Tad jau nuo tada buvau įkritusi į tokias skausmo, perversmo temas... Paskui buvo kitas jos spektaklis „Virimas – vienatvės darbas“.

Pandemijos laiku kūrėme drauge, per nuotolį, ji man duodavo įvairias choreografines užduotis. Kiekvieną dieną užsiėmiau kūrybiniu rašymu, toks buvo jos metodas. Neseniai antrą kartą buvau perskaičiusi Virginios Woolf „Orlando“, o man visada įdomiau kurti ne asmeniškai per save, bet šalia esant kokiam nors literatūros kūriniui. Orlando – žmogus, nesutelpantis tik į vyriškus ar tik į moteriškus rėmus, jo istorija kerta šimtmečius, apmąsto meilę, draugystę ir tiesą. Tad pirmas klausimas, nuo kurio pradėjom: ar gali priversti širdį šokti aplink tave? Dirbom ilgai, gal metus, o filmas-videoknyga – tik 14 minučių, 14 sekundžių.

Atrodo, kad ir ką darytum, estetika tau yra labai svarbi.

Tai iš šokio atėjo. Nuo penkerių šokau klasikinio ir modernaus šokio kolektyve „Polėkis“, dalyvaudavome LNOBT operų ir baletų pastatymuose, kolektyvui ir mimansui vadovavo Elena Juodišienė, visą gyvenimą išlaikiusi eleganciją. Scenos estetika įaugo – iš labai smulkių dalykų, tarkim, būtinybė turėti savo plaukų segtukus, baltas kojinaites ir tvarkingai prisiūtus šokio batelių raištelius, suderintus apatinius sceninius rūbus. 

Grožis gal ir bekūnis, vienam šešėlis, kitam spalva. Man mėlyna... Lėlių teatre kostiumas kaip tiltas sujungia kūną su lėle. Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik meistriškai kuria kostiumus transformerius: gyvas kūnas kartais turi pasimatyti, kartais užsidengti, bet kada gali prireikti nuogos rankos, plikos kojos ir t. t. „Smėlio žmogaus“ scenas ilgai repetavau su pasiskolinta suknele. Pirma Renatos sukurta suknelė buvo ilga, trikotažinė, labai graži. Su ja dariau tą patį, ką dariusi, bet jaučiausi lyg susigūžusi, kažkas buvo ne taip... O ir medžiagiškumas trukdė judesiui. Vėliau pasiuvo mėlyną lininę ir jau nepakeičiamą suknelę, kuri sušoko savo šokį... „Pasirinkime“ su kostiumų dailininke J. Skuratova juokavome, kad brangiausia kostiumo dalis – nematoma (šilkinis aksomas, padedantis sukurti iliuziją, kad atraminės kojos nėra).

Man atrodo, grožis dvipusis... Jis netobulume, gamtoje ir žmoguje. Atminty įstrigęs vaizdas iš J. Vaitkaus spektaklio „Karalius Lyras“: daug skirtingų kūnų aktorių krūvoje apsitempę bespalviais triko, nusisukę nugara tolsta nuo žiūrovų... Visi gražūs, visi sukurti meilės.

Iš 3773 / 13 žurnalo (2023-07-07)