Lėlių teatro prigimtį geriausiai nusako atgaivinimo stebuklas: negyvą paversti gyvu, pasitelkus šiai meno rūšiai būdingas priemones gebėti kiekvieną daiktą prikelti iš nebūties ir įpūsti jam sielą, suteikti sąstingiui judesio dimensiją, iš chaoso sukurti dermę ir prasmę. Šių dienų siaubo akivaizdoje kaip niekad svarbu nepaleisti šios kūrybos, o ir – norėtųsi tikėti – gyvenimo paradigmos. Būtų naivu sakyti, kad tik šiandien susidūrėme su tokio masto blogiu, tačiau ne vienai mūsų kartai tai pirmą kartą vyksta taip arti namų slenksčio, negrįžtamai griauna pasaulio tvarką, prie kurios mūsų gražios laisvės dešimtmečiais jaukiai pripratome, pamina bet kokį saugumo, kad ir apgaulingo, jausmą, verčia abejoti ateitimi, o dažnam mūsų – gal net žadina apatiją ją planuoti ir kurti. Dabar, kai pasaulis kaip niekada turėtų susivienyti, kad įveiktų globalias klimato kaitos problemas ir sumažintų masinio rūšių išnykimo grėsmę, viena galinga valstybė nusprendžia į visa tai spjauti ir paminti kitos valstybės žmonių orumą, teisę į laisvę ir pasirinkimą. Matyt svarbiausia, ką šioje banalaus, bet tokio destruktyvaus blogio akivaizdoje pamatėme ir prisiminėme, yra vienybės galia. Tik kartu – nepasiduodami, koja kojon, tvirtai kabindamiesi į čia ir dabar, nusivalydami nevilties ir bejėgiškumo dulkes, kurdami, puoselėdami gyvybę ir humanistines vertybes – įveiksime ir šitą išbandymą.