Remiantis Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Pasirinkimas“ analize apibrėžta scenos meno raiškos priemonių, taikomų žmogaus buvimo ekstremaliomis karo sąlygomis meninio suvokimo procese.

Reikšminiai žodžiai: karas, spektaklis, scena, kūnas.

Tragiški Ukrainoje įvykiai suaktualino žmogaus buvimo ekstremaliomis karo sąlygomis temą šiuolaikiniame Europos mene. O į meninę šios temos interpretaciją įtraukiami ir nūdienos, ir laiko atžvilgiu jau tolimi įvykiai (pavyzdžiui, iš Antrojo pasaulinio karo laikų).

Būtent toks yra Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pasirinkimas“ (2022–2023 m. sezono premjera). Pagal „išorinius parametrus“ jis atitinka tai, kaip tolydžio įsivaizduojamas kūrinys, kuris paprastai priskiriama scenos meno kūriniams. Iš tiesų tai gilus literatūrinės medžiagos suvokimas ir kartu emocinė išraiška, kuri kartu su „kalbinėmis priemonėmis“ priartėja prie vadinamųjų performanso praktikų, organiškai sujungiančių įvairias meninės veiklos rūšis.

Spektaklis sukurtas pagal Edithos Egert (Vengrijos žydės) autobiografinę prozą. Joje, kaip ir bet kurioje dokumentinėje istorijoje, svarbus dalykas yra tikrų įvykių, šiuo atveju – lemtingų Antrojo pasaulinio karo istorijos vingių, dalyvio liudijimas. Dramaturgei Virginijai Rimkaitei pavyko sukurti kompoziciją, kurioje išsaugota individuali dokumentinio pasakojimo intonacija ir kartu sukurtas atitikmuo vizualinės plastikos priemonėmis.

Žodinį tekstą scenoje įkūnijusi režisierė Gintarė Radvilavičiūtė ir dailininkė Julija Skuratova vadovavosi, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodo, Stendalio ir Pablo Picasso nužymėtomis meninės kūrybos gairėmis. Žymus prancūzų rašytojas, remdamasis savo patirtimi, meniškai interpretavo karo įvykius, žvelgdamas iš konkretaus žmogaus asmeninio emocinio suvokimo perspektyvos. Iš esmės atsisakydamas vaizdo „paukščio skrydžio“, karo įvykių vaizdavimą jis apribojo atskiro dalyvio suvokimo spinduliu. Taip „karo veiksmų teatras“ persikelia į žmogiškosios katastrofos erdvę ir iš tikrųjų įgyja „visuotinį mastą“.

Šis XIX a. rašytojo požiūrio „lokuso formatas“ XX a. paradoksaliai transformuojamas P. Picasso paveiksle „Gernika“. Jame akivaizdžiai ir įtikinamai parodyta pati karo esmė – visumos fragmentavimas, sunaikinimas be vilties atkurti. G. Radvilavičiūtė ir J. Skuratova, įgyvendindamos „fragmentavimo idėją“, sugebėjo vizualizuoti tragediją „be laiko ir be vietos“. Epochos ir kasdienybės nepaženklintoje scenos erdvėje juda žmonių ir gyvūnų kūnų fragmentai. Jie sukuria sudėtingus ir netikėtus siurrealistinio pobūdžio derinius. Įspūdingiausi yra tie, kuriuose manekenų fragmentai yra tarsi neatsiejamos aktorių kūnų dalys. Tada susidaro visiška to, kas gyva, ir kas negyva, organiškos vienovės iliuzija, įmanoma tiktai scenos erdvėje, tačiau ne realiame gyvenime.

Kūnas, kaip pagrindinis meninio teksto komponentas, sujungia spektaklį „Pasirinkimas“ su 2018 m. tame pačiame teatre pastatytu spektakliu „Doriano Grėjaus portretas“. Režisierė G. Radvilavičiūtė juose abiejuose tiria įvairias žmogaus kūno metamorfozes. Tačiau sceninėje O. Vaildo romano versijoje atkuriamos visos dekadentiško asmenybės irimo gradacijos, o spektaklyje „Pasirinkimas“ atsekami žmogaus kūno transformacijos etapai jam susidūrus su karo realijomis.

Savotiška vizualioji ir prasminė spektaklio kulminacija yra „raudų siena“. Ji atskiria veikėją nuo viso pasaulio, tačiau tam tikru momentu siena, jau apšviesta, atkuria jos vidinius dvasinius ryšius su aplinkiniais. Taip tragiškas karo lokusas paverčiamas dvasinga gyvybę teikiančios šviesos erdve.

Čia reikia paminėti Vilių Vilutį – šviesų dailininką, atskleidusį ne tik mokėjimą padaryti „matomus“ aktorius ir scenografiją, bet ir gebėjimą suteikti jiems tam tikrą meninę prasmę. Žmonės ir daiktai V. Vilučio spinduliuose įgyja tą „šviesos pojūtį“, kuris sustiprina pagrindinę viso spektaklio koncepciją.

Režisūrinis sumanymas visu mastu įgyvendintas dėl itin profesionalaus aktorių kolektyvo darbo, iš kurio savo meistriškumu išsiskiria Sigita Mikalauskaitė. Jos buvimas scenoje yra jau kitas teatras – choreografijos teatras. Ji organiškai kuria plastinį vaidmens paveikslą, kuriame galima įžvelgti Pinos Bausch trupės šokėjų virtuozišką meninį natūralumą. S. Mikalauskaitė valdo savo kūną kaip paklusnų instrumentą, skirtą išreikšti abstrakčioms idėjoms ir slaptiems žmogaus jausmams. Būtent todėl toks įspūdingas jos darbas su manekenų dalimis, kurie atrodo ne tiktai organiška jos kūno, bet ir pačios aktorės meninės esmės tąsa. 

Taigi, asmens buvimo ekstremaliomis karo sąlygomis temos aktualumą įrodo realūs dalykai, kurie yra atitinkamos dokumentinės medžiagos – dabartinės ir laiko atžvilgiu jau tolimos (pavyzdžiui, susijusios su Antrojo pasaulinio karo įvykiais) – aktyvios meninės interpretacijos faktai. Tai liudija ir Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pasirinkimas“. Jame tragiškų konkretaus žmogaus gyvenimo įvykių faktai perteikiami apibendrintais simboliniais paveikslais, daugiausia – vaizdiniais ir plastiniais.

Taip spektaklio autorės, savitai tęsdamos Stendalio ir P. Picasso tradiciją, fragmentavimo metodu vizualizavo destruktyvią karo esmę. Visa tai galiausiai lemia dabartinį šios meninės raiškos socialinį-politinį ir pilietinį patosą, kuris pagal savo meninius požymius priartėja prie vadinamųjų performanso praktikų.

© Valerii Panasiuk

Straipsnis verstas iš ukrainiečių kalbos: Kijevo nacionalinis kultūros ir menų universitetas, Ukraina.