Pano ant Arklių gatvės sienos, prie Vilniaus teatro LĖLĖ

Aušra Bagočiūnaitė Paukštienė PAKELIUI (20x3, akrilas), 2016.
Nuotraukos autorius – Evaldas Činga

Dailininkės Aušros Bagočiūnaitės Paukštienės kompozicijoje vaizduojami į teatrą keliaujantys žiūrovai. Kartu su jais eina spektaklių personažai, marionetės, pasakos, ir jiems – pakeliui, nes visi skuba į Vilniaus teatrą LĖLĖ! Prie keliaujančiųjų dailininkė kviečia prisijungti ir gatvės praeivius: specialiai jiems kompozicijoje palikti punktyrais nužymėti siluetai. Eikite kartu ir pamatysite, kad LĖLĖS spektakliuose žiūrovai auga ir kūnu, ir siela. Dėl to dailininkė į savo pano įkomponavo ir ūgio matuoklį. Jeigu norite augti, tai jums irgi – pakeliui. Vilniaus teatras „Lėlė“ laukia jūsų!

Šioje vietoje, kur dabar puikuojasi A. Bagočiūnaitės Paukštienės pano, buvo pastatas, jungęs Arklių gatvės namus į vientisą panoramą. Čia stovėjo pirklio Levo Zalkindo namų (dab. Didžioji g. 33) korpusas, kuriame XX a. pradžioje veikė viešbučio „Palas“ restoranas, o po 1923 m. rekonstrukcijos jame įsikūrė teatras PALAS, adresu „Końska 1” (Arklių g. 1). 1931–1935 m. čia veikė M. Karlovičiaus vardo lenkų konservatorija, bet ir tada salė buvo nuomojama spektakliams. Konservatorijai išsikėlus, patalpos vėl grįžo teatrų reikmėms, tik nuo tada vilniečiai pastatą ėmę vadinti „buvusia konservatorijos sale“. Joje vaidinęs ir žydų lėlių teatras MAIDIM. Karo metais (1941–1944) čia veikė Vilniaus lietuvių dramos teatras VAIDILA ir prie jo įsikūrusi Mykolės Krinickaitės vadovaujama lėlininkų trupė. Po karo VAIDILA išsikėlė kitur, o čia likę Krinickaitės lėlininkai tapo VILNIAUS VALSTYBINIU LĖLIŲ TEATRU (uždarytas 1949 m.).

1947 01 15 į teatrą rengėsi atvykti komisija iš Maskvos (!). Kad svečiai nesušaltų, teatro sargė iš vakaro ėmė intensyviai kūrenti krosnis, kūreno ir naktį, kol 4 val. ryte, karščio neatlaikę dūmtraukiai užsiliepsnojo. Kilęs gaisras sunaikino pastatą iki pamatų. Žiojėjančią tuštumą vėliau nuspręsta nuo Arklių g. atitverti Vilniui charakteringa mūrine siena. Ant jos Bagočiūnaitė 2016 m. birželio mėn. ir nutapė eiseną, keliaujančią į čia pat, Oginskių rūmuose (Arklių g. 5) įsikūrusį Vilniaus teatrą LĖLĖ.

Didikų Oginskių rūmai buvo pastatyti XVIII a. pradžioje, o visuomenės reikmėms  tarnauja nuo XIX amžiaus. Iki XX a. pradžios čia buvo įsikūręs bajorų susivienijimas (Дворянскоe собраниe), vėliau veikė kitos organizacijos. 1930 m., kai rūmų patalpos buvo pritaikytos koncertams, vilniečiai pastatą pavadino MAŽĄJA MIESTO SALE „Końska 3“ (Arklių g. 3). Joje vykdavo ir teatrų pasirodymai. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, šioje scenoje vaidino lenkų LINKSMASIS TEATRAS, 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, čia buvo įsteigtas JAUNOJO ŽIŪROVO TEATRAS, prie kurio 1941 m. buvo prijungti iki tol laisvai veikę Vilniaus lėlių teatrai: lenkų BAJKA, WILEŃSKI TEATER ŁATEK ir žydų MAIDIM. Vilnių užėmus naciams, MAŽOJI MIESTO SALĖ atsidūrė geto teritorijoje. 1942–1943 m. joje vaidino įkalintų žydų GETO TEATRAS. Po karo salėje šeimininkavo „Milicininkų klubas“, kurį dėl trankių pasilinksminimų vilniečiai vadino „arklių klubu“...

1958 m. įsteigtas Vilniaus teatras „Lėlė“ ilgą laiką glaudėsi tam netinkamose patalpose M.K. Čiurlionio gatvėje, kol sulaukė pasiūlymo įsikurti buvusioje MAŽOJOJE MIESTO SALĖJE – restauruotuose Oginskių rūmuose (dab. Arklių g. 5). Inauguracinį spektaklį LĖLĖ čia suvaidino 1975 12 31.

Rūmų restauravimo metu buvo atstatyta 1947 m. sudegusio pastato dalis – jame restauratoriai suformavo LĖLĖS rūbinę ir naująjį įėjimą. Prieš jį, kitoje Arklių g. pusėje stovinčiame name, restauratoriai planavo įrengti teatrui dekoracijų sandėlius, lėlių dirbtuves, o į gatvę išeinančių langų vietoje – bilietų kasas. Teatro fasadą ir viso eksterjero apipavidalinimą kūrė dailininkas Egidijus Talmantas. Jis pasiūlė abipus Arklių g. esančius pastatus sujungti Vilniaus senamiesčiui būdinga gatvės arka – jos fasaduose, lyg švytinčiame šešėlių teatro ekrane, dailininkas norėjo įkomponuoti LĖLĖS vardo siluetą, o po praeiviams atvira arka būtų įkurdinti kasos langeliai ir dailininko sumanytas laikrodis su judančiomis personažų figūrėlėmis. Iki arkos (nuo Rotušės a.) visą Arklių gatvę Talmantas ruošėsi nukloti drakoną vaizduojančia mozaika... Deja, jau pradėtą įgyvendinti eksterjero projektą numarino sovietinė realybė: „dėl penkmečio planų“ tam neliko nei laiko, nei pinigų. Jų užteko tik prie įėjimo sienoje įrengti stačiakampę nišą laikrodžiui, o pats laikrodis ir visa kita liko atidėta ateičiai. Paskubomis sumanytas plokščias stogelis virš įėjimo ir neišvaizdžios durys kelis dešimtmečius ragino žiūrovus greičiau eiti pro šalį, nei užeiti, todėl LĖLĖ stengėsi atkreipti vilniečių dėmesį kitais būdais.

Jau pirmojo šiuose rūmuose suvaidinto LĖLĖS spektaklio žiūrovus (1975 12 31) ties beveidžiu įėjimu, gatvėje, pasitiko dailininko Vitalijaus Mazūro sukurtas riedantis arkliukas su raiteliu (jis tapo LĖLĖS emblema ir žiūrovus pasitinka iki šiol). Laikas nuo laiko teatro fasadas buvo puošiamas Naujametinių vaidinimų metu ir per vaikams rengiamas šventes birželio 1 d. Po švenčių teatro veidas vėl likdavo nei šioks, nei toks. Apie 1992 metus lėlininkai bandė fasadą papuošti ilgesniam laikui: LĖLĖS sukviesti Vilniaus vaikai savo piešiniais išmargino teatro ir aplinkinių namų sienas. Jiems padėjo tėvai, aktoriai ir pats lėlininkų lėlininkas Vitalijus Mazūras – anuomet nupiešta „Apvaizdos akis“ ir dabar „budi“ vienoje Arklių gatvės nišoje.

Kelis dešimtmečius tarnavusį „laikiną“ teatro fasadą 2000 m. ryžtingai pakeitė architektas Saulius Leinartas. Vietoj laikrodžiui skirtos nišos jis iškirto didelį langą, o virš įėjimo iškėlė arką, kurioje dailininkė A. Bagočiūnaitė Paukštienė apgyvendino atviromis širdies durelėmis mojančias savo lėles. Dabar ties LĖLE noriai stabteli praeiviai, fotografuojasi turistai ir, smalsumo vedini, kartu su žiūrovais veržiasi vidun... Užeikite, LĖLĖ laukia ir mažų, ir suaugusių!

Vilniaus teatro „Lėlė“ muziejininkas Rimas Driežis